Pamąstymai moters dvasinio tapsmo tema po spektaklio „Mergaitė, kurios bijojo Dievas”

2010 12 26 bernardinai.lt, 2010 12 23

aA

Aušra Chlevickaitė

Paskutinę lapkričio dieną vilniečiai turėjo galimybę dar kartą šį rudenį Nacionalinio dramos teatro scenoje pamatyti naują, bet jau nemažai laurų spėjusį nuskinti Klaipėdos dramos teatro spektaklį „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“. Pagal Gintaro Grajausko pjesę spektaklį pastatė režisierius Jonas Vaitkus. Žvarbu lauke, vėsu salėje, o ir scenografija (dailininkas - Artūras Šimonis) žadėjo tik šaltį - sterilizuojanti sielą elektrinė erdvė ir tekančio vandens garsas... Psichiatrinė ligoninė - to tik šiandien betrūko! - prieš leisdamasi įtraukiama į spektaklio misteriją dar spėjau pagalvoti.

Pagrindinės spektaklio veikėjos Marijos (aktorė Monika Vaičiulytė) chaotiškas monologas savo nuoširdumu ir intymumu iš karto prikausto dėmesį ir tik daug vėliau susivoki, kad, nors Marijos saviraiška isteriška ir neprognozuojama, ji anaiptol nėra išprotėjusi. Nes... viso spektaklio metu, nori to ar nenori, esi verčiamas su ja tapatintis ir - kad ir kaip sunku būtų tai pripažinti - kartu su pagrindine heroje dar kartą patirti kažkada išgyventus jausmus ar nerealizuotus vidinius impulsus.

Marijos senelio (aktorius Rimantas Pelakauskas) papasakota istorija apie berniuką, svajojusį skraidyti - lyg paskutinis atspirties taškas, kai užvaldytas Marijos įtaigumo nejučia visai atsiduodi spektaklio tėkmei. Kartu su senelio personažu mintyse neišvengiamai iškyla tai, kas kiekvienam iš mūsų yra šventa: kam - senelis, kam - tėtis, o galbūt - mokytojas, toks pat svajotojas, idealistas ir netikęs buičiai, bet dvasine prasme mums davęs tiek, kad visą gyvenimą tuo maitinamės.

O kas gi čia? Ar tik ne mano vestuvės? Tik paradoksas - aš, kaip ir dauguma jaunamarčių, - nebuvau tokia išmintinga kaip išprotėjusi Marija - nemokėjau į viską pažvelgti iš šono ir skaityti poteksčių - aš tiesiog šypsojausi, apkvaitusi nuo šampano ir nuo savo laimės! Marija, regis, jaučia, kad čia kažkas ne taip - senstelėjęs vyras, spoksantis rujojančio veršio akimis, šėtoniškas piršlio (aktorius Vytautas Anužis) entuziazmas ir gėrimas iš naktipuodžio, kuriame (kaip realybėje) dar turėtų plaukioti ir dvi parūkytos dešrelės... Man tai viskas tuomet atrodė TAIP. Ir turbūt todėl aš šiandien ne beprotnamyje.

Meistriškai išgryninta ir šaržuota vestuvių scena - vienas iš tų netikėtų spektaklio sukrėtimų, po kurio kaip po gero niukso į nugarą staiga praregi ir suvoki (nors nesuvokdamas dažnai jautiesi laimingesnis), jog vienas iš svarbiausių moters dvasinio tapsmo etapų yra taip aplipęs kičiniais pseudotautiniais ritualais ir taip persmelktas puotavimo azartu, jog bent jau normaliai jaunamartės savijautai (nekalbant apie komfortabilią būseną tokią svarbią gyvenime dieną) ten jau nebėra vietos.

Natūralu, jog moteriai-motinai artimiausiųjų jausmai dažniausiai yra svarbesni už savuosius. Savuosius galima, o dažnai pridera nutylėti arba ir visai numarinti. Moters sielos transformacija - jos etapai, sutampantys su svarbiausiais archetipiniais jos gyvenimo įvykiais - moters išorėje dažniausiai neatsispindi niekaip. Išorinė ramybė, begalinė kantrybė ir kelios raukšlelės veide - tai, atrodo, viskas. Šitaip maskuojami didžiausi vidiniai perversmai ir katastrofos, po kurių kartais vos ne vos išgyvenama. Pažiūrėti, kas gi iš tiesų vyksta moters sieloje - viliojanti perspektyva. Kaip tą padaryti?

Pasirinkdamas beprotnamio idėją, pjesės autorius Gintaras Grajauskas tikrai nėra originalus, bet šiuo atveju toks pasirinkimas yra visiškai motyvuotas. Nes beprotnamis - bene vienintelė vieta, kur visiškas dvasinis nuogumas ir absoliuti sielos autentika (nors kartais „nepatogi“ ar šokiruojanti) yra suprantami ir pateisinami dalykai. Be to, psichoanalitikas pasakytų, jog niekur kitur Marija ir negalėjo atsidurti. Kadangi jos dvasinis tapsmas beviltiškai užstrigo viename iš moters sielos transformacijos etapų. Maža to - jos vidiniai ugnikalniai veržiasi lauk naikindami ne tik aplinkinius, bet ir ją pačią.

Jau vien pjesės pavadinimas šaukte šaukia apie beprotybę. Ką jau kalbėti apie mergaitę, KURIOS BIJOJO DIEVAS, jei net skandalingasis Nyčė kaip ir Dostojevskio romano „Broliai Karamazovai“ herojus Ivanas, atmetę Dievą, galiausiai išsikrausto iš proto...

Moterys retai leidžia sau išprotėti. Psichoterapijoje šis sugebėjimo neišprotėti procesas vadinamas moters sielos transformacija, kuri įvyksta dėl daugybės priežasčių, bet dažniausiai - dėl vaikų. Jei išsikraustysi iš proto - ką jie darys?! Kartais moterys neišprotėja dėl meilės - nusivylusioji teisėtu vyru, tarkim, slapta platoniškai myli keistuolį poetą. O jei dar ir kitaip myli - ne tik platoniškai - šitaip galima tempti metų metus! Neišprotėjama dar ir tikint Dievu. Spektaklio herojė Marija neturi nė vieno iš šių trukdžių. Vienintelis kelias jai - būti absoliučiai autentiškai, nuoširdžiai ir atsiduoti savo vidiniams impulsams, kad ir kaip drastiškai jie atrodytų, kad ir kur šis nuoširdumo aktas nuvestų.

Marija nenori ir negali transformuotis - tai yra pasikeisti, susitaikyti, išlaukti, atleisti ir surasti būdą gyventi kitaip - ką visais laikais daro didžioji dauguma moterų ir kas joms leidžia - kaip antikos mito herojei Psichėjai - įveikus didžiausius sunkumus, toliau keliauti savo gyvenimo ir dvasinio tobulėjimo keliu.

Vis dėlto Marijos būsena - visiška dvasinio tapsmo infliacija - turi ir privalumų. Ji gali ne tik bendrauti su mirusiais artimaisiais (o kas to nenorėtų?), bet netgi realizuoti pačius keisčiausius savo impulsus - suvilioti vyro bosą, o po to... nušauti jį kartu su verslo partneriais. Nudėti ir savo vyrą. Niekada to nenorėjote? Pavyzdžiui, už tai, kad jis besiguosdamas kaimynų dukrai - snarglianosei go go šokėjai - netyčia užtaisė vaiką?.. Ir nesvarbu, kad ne viskas, apie ką kalba Marija, realybėje yra įvykę.

Nušauti tuos, kurie nužudė tavo sielą, tarsi yra teisinga... Bet agresija, veiksmas, staigus ryšių nutraukimas - vyrų metodai, moterims, deja, dažniausiai nešantys pražūtį... Šiuo atžvilgiu Mariją galima tapatinti su Euripido Medėja, kuri taip pat atmetė archetipinius ir universalius visoms moterims būdus, kurie leidžia žengti toliau dvasinio tapsmo keliu. Nepriklausomai nuo to, kokie motyvai verčia moterį žudyti, susinaikinimas neišvengiamas. Motyvai gali atrodyti patys kilniausi (Marijos atveju - pasipriešinimas nežmoniškai, ciniškai realybei), bet Marija vis dėlto netampa heroje. Kaip heroje netampa ir J. Baltušio Kazytė (iš novelės „Virto ąžuolai“), kuri dėl besąlygiškos meilės įgyvendina šėtonišką planą. Vyrų pasaulio metodas - beatodairiškas tikslo siekimas ar aklas atsidavimas idėjai fix būdingas ir gerai žinomoms herojėms Anai Kareninai bei poniai Bovari. Rezultatas - tas pats.

Lietuvių kultūros kontekste autentiškas ir įvairialypis Marijos paveikslas - drąsus iššūkis, kadangi net šiuolaikinių lietuvių moterų pasąmonėje vis dar vyrauja aukos kompleksas - apie tai byloja negailestinga statistika. Ką jau kalbėti apie lietuvių literatūrą, kur moters-aukos tipas - lyrinis, romantinis herojinis, liaudiškasis ar dar kitoks - yra vyraujantis.

Taigi, spektaklio kūrėjų - vyrų! - empatija ir intuicija maloniai nustebina. Sugebėjimas meistriškai perteikti scenoje subtiliausius moters sielos niuansus ir padaryti tai nenuobodžiai, be išankstinių nuostatų ar didaktikos - tikrai sveikintinas dalykas. Žinoma, šiame procese labai svarbus ir pagrindinę heroję - Mariją įkūnijančios jaunos aktorės Monikos Vaičiulytės talentas. Nejučia stebiesi, kiek jėgos, energijos, gebėjimų, spontaniškumo bei intuityvumo slypi toje mažutėje ir trapioje figūrėlėje!

Net tris šaržuotus tipažus įkūnijantis (ir darantis tai genialiai!) aktorius Vytautas Anužis vertas atskiro paminėjimo, nors savo gerą nuomonę apie spektaklio kūrėjus - vyrus jau išreiškiau. Šio aktoriaus darbas spektaklyje „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“, beje, būtų puiki medžiaga vyrų dvasinio tapsmo problemų tyrinėjimams.

Belieka pasidžiaugti, kad Klaipėdos dramos teatro (kurį kažkas yra teisingai pavadinęs Lietuvos nacionaliniu turtu) spektaklis ir jo kūrėjai jau buvo pastebėti ir pelnytai įvertinti įvairiais apdovanojimais. Kad mūsų dramaturgija ir kultūra praturtėjo įvairiapusiu, tautinius prietarus ir standartus laužančiu moters paveikslu, atskleidžiančiu autentišką moterį.

P.S. Dar leisiu sau pajuokauti. Kai kam - ypač vyriškos lyties skaitytojams - po šio rašinio gali kilti (tarsi) logiška išvada: autentiška moteris=išprotėjusi moteris. O koks yra autentiškas vyras? Įdomi nauja tema.

BERNARDINAI.LT

Recenzijos