Aukštakulniai, trypiantys meilę

Austėja Adomavičiūtė 2010 01 11 Menų faktūra

aA

Metams skaičiuojant paskutines dienas į Kauno dramos teatrą jau penktą kartą grįžo Friedricho von Schillerio drama „Klasta ir meilė“. Visuomenės luomų nelygybę ir jos išprovokuojamą tragediją vaizdavusi pjesė šiandien suskamba aktualiai ir šiuolaikiškai - jauno režisieriaus Artūro Areimos interpretacijoje pervadinta į „Laimingi“ ji virsta amžinųjų vertybių ir visuomenės normų susikirtimo problemos analize.

Scenografė ir kostiumų dailininkė Kotryna Daujotaitė aktorius apgyvendina juodoje erdvėje, kurią perskrodžia vienas kitas baltas ar raudonas aktorių aprangos akcentas. Masyvus juodas stalas, virš jo kabantis puošnus sietynas, kelios juodu apmušalu aptrauktos kėdės, penkios į scenos gilumą vedančios ornamentuotos juodo medžio durys. Vienintelis šviesulys šiame tamsiame spektaklio scenografijos pasaulyje - balta Luizės(Toma Vaškevičiūtė) suknelė. Įsimylėjeliai blaškosi scenoje, priešindamiesi žiauriai suaugusiųjų klastai, kuria alsuoja visas juodas ir šaltas scenovaizdis. Kaip nuo aukštakulnių batų atsimušimo į grindis aidi scena, taip trypiama jaunųjų meilė.

Atvira scenos erdvė į spektaklį įtraukia dar besirenkančius žiūrovus. Už ornamentuotų durų jau gyvenama. Pirmoji scena, kai nuogas Ferdinandas palieka ant stalo gulinčią pusnuogę Luizę, papasakoja visą spektaklio priešistorę ir net jo visą būsimą siužetą. Juos nugalėjusi aistra, Ferdinando ir Luizės išskyrimas, tragedijos anonsas - visa tai sutelpa į šią prieblandoje skendinčią trumpą sceną. Aktorių sodriais jausmais pildo ryškius personažus, taip stiprindami spektaklio paveikumą. Kostiumai atspindi atitinkamas naštas, skirtas personažams - Ferdinandas kaip privilegijų ir pareigų naštą nešioja kariškio švarką, Milerių pečius lyg neišvengiamas pavaldumas Prezidentui (Egidijus Stancikas) slegia juodi švarkai.

Spektaklyje tarp vyresniųjų Kauno dramos teatro aktorių pagrindinius įsimylėjėlius Luizę ir Ferdinandą kuria jauni, neseniai Rimo Tumino kursą baigę aktoriai Toma Vaškevičiūtė ir Tomas Rinkūnas. Vaškevičiūtė nežemina savo veikėjos iki primityvaus melodramatiškumo, subtilus aktorės emocionalumas pripildo Luizę tauraus dramatizmo. Jos vidinis pasaulis verda, ją tarsi plėšo nuo pat pradžių nujaučiama tragedija, - ji, jau suvokusi neišvengiamo išsiskyrimo su Ferdinandu faktą, tik iš inercijos dar apgaudinėja save, tikėdamasi laimingos pabaigos.

Banguojanti minorinė, netikėtai be pabaigos nutylanti fortepijono melodija lydi Luizės ir Ferdinando scenas - taip, kaip ir griūna Ferdinando pasitikėjimas mylimąją, o pabaigoje staiga nutraukiamas jų gyvybės siūlas. Stipri paskutinė Ferdinando ir Luizės scena, prasidedanti gedulinga „Kyrie eleison“. Jų meilės aukojimo mišios. Ferdinandas žeria kaltinimus, žodžiai perauga į smurtą. Staiga agresijos prisipildžiusią atmosferą keičia realybei prieštaraujanti vizija - mandagiu ir formaliu pokalbiu atskleidžiami Luizės ir Ferdinando kilmės skirtumai, po to seka netikėtas aktorių šėlsmas - jie kaip vaikai blaškosi po visą sceną, džiaugiasi vienas kitu, pasiduoda šokio siautuliui, - režisierius akimirkai grąžina sudraskytos Luizės ir Ferdinando meilės priešistorę.

Šalta grėsme dvelkia Ričardo Vitkaičio kuriamas skulptūriškas Vurmo personažas akmeniniu sugriežtintų bruožų veidu, žiurkė, įsisupusi į sugriežtintų formų juodą švarką. Racionali ir kraupiai aiškiai suvokiama Vurmo neapykanta pasmerkia jaunųjų meilę pomirtinei amžinybei. Kaip racionaliai suplanuojamas dokumentų klastojamas, taip ir su precizišku niekingumu pradedamas griauti Ferdinando pasitikėjimas Luize. Vienas po kitos uždarinėdamas visas duris Vurmas nepalieka galimybės laimingai įsimylėjelių istorijos pabaigai. Jo santūrumas ir švarko varžyta aistra prasiveržia vienintelėje scenoje, kai Luizė rašo laišką. Viso spektaklio metu dominavę Luizės jausmingumas ir Vurmo šaltumas tarsi susikeičia vietomis.

Artūras Areima dėmesį sutelkia į meilės kankinamus personažus - Ledi Milford (Daiva Stubraitė), Luizę, Ferdinandą. Kiekvieno kančia skirtinga: Ledi Milford meilė tampa nepasiekiama, paragavus nuodėmingo gyvenimo, Luizės kančia - suvokime, kad jos istorija negali turėti laimingos pabaigos, Ferdinando kančią išprovokuoja pavydas. Laiško skaitymo scenoje jis vartosi kūliais per stalą - taip aukštyn kojomis verčiasi jo pasaulis, kai labiausiai pasitikėjimo vertas žmogus tampa išdaviku. Išgerto alkoholio ir pavydo sukeltas svaigulys priverčia Ferdinandą išsiskyrimui rinktis kraupiausią variantą - nužudyti mylimąją ir nusižudyti pačiam. Iki tol jų pora atrodė nežemiška savo jausmais. Pavydas sužmogina Ferdinandą. Jį tarsi vis dar varžo kariškas, jo statusą visuomenėje reprezentuojantis švarkas, nors antrame veiksme jį nusimesdamas jis atsisako visų privilegijų ir pareigų tėvui bei savo kilmei. O Luizė išlieka idealios meilės aukos vizija, nors gėrį ir tyrumą simbolizuojanti balta suknia jau apjuosta juodu klastos diržu, suveržiančiu ją iki mirties. Laimė mylėti iki mirties? Laimė pasiaukoti dėl meilės? Trapi, pažeidžiama, bet stebinanti vidine jėga Tomos Vaškevičiūtės Luizė iškyla virš žmogiškumo ir priartėja prie vizijos.

Daiva Stubraitė - Ledi Milford. Giedriaus Bunevičiaus/KVDT archyvo nuotraukos
Daiva Stubraitė  - Ledi Milford. Giedriaus Bunevičiaus/KVDT archyvo nuotraukos

Scenoje su Ferdinandu save prie gėdos stulpo statydama Ledi Milford atskleidžia visą nuodėmių apipintą savo gyvenimą, kur vienintelis jos mokestis už gerovę buvo kūnas. Slinkdama per stalą ji inkščia ir raitosi - taip ją žeidžia jos skaudūs prisiminimai. Tik papasakota žiauria gyvenimo istorija ir beviltiškumu ji išsireikalauja iš Ferdinando vieno bučinio. Tai yra jos atgaila. Parduotos jaunystės geismas verčia Ledi Milford beprotiškai mylėti Ferdinandą, tas troškimas verčia ją nepaleisti jo ir priversti vesti.

Tarnaitė(Daiva Rudokaitė) tarsi kaukę dėvi puošnią suknelę, kurią atsisakydama apsivilkti Ledi Milford pasirenka būti visiškai atvira su Ferdinandu. Ledi Milford gilioje iškirptėje sutelpa visos režisieriaus užuominos apie palaidą jos gyvenimo būdą. Svarbi dviejų Ferdinandą mylinčių moterų akistata. Nuodėminga ir dora, vyresnė ir jauna, žmogiška savo silpnybėmis ir savo stiprybe pakilusi virš žmogiškumo. Nuo Luizės Ledi Milford ginasi apsirengdama puošnią suknią ir pasidabindama brangenybėmis, net Tarnaitė pašaipiomis replikomis įvertina tokią savigyną. Perdėtas siekis pademonstruoti prabangą Ledi Milford verčia atrodyti juokinga šalia santūrios Luizės - jai pakanka jos jaunystės ir doros. Pati save pavertusi parodija Ledi Milford springsta paniekos ašaromis ir pykčiu, kurie, lyg atsimušę nuo jos atspindžio veidrodyje tarsi šukės sminga į ją pačią. Paniekindama Luizę ji paniekina save, niekindama tyriausią meilę, ji niekina savo žemiškumą.

Daivos Stubraitės kuriama Ledi Milford skyla į dvi nuolatinės kovos kankinamas asmenybės puses - prabangiai pasidabinusią pasitikinčią savimi nusidėjėlę ir už savo nuodėmes atgailaujančią nelaimingąją. Pasirinkimas pabėgti ir palikti įsimylėjėlius ramybėje turi suteikti jai išrišimą už ankstesnias nuodėmes. Raudoną peruką ir brangenybes užrakindama stalčiuje, ji uždaro duris savo ankstesniam gyvenimui ir pasirenka neprisidėti prie Ferdinando ir Luizės tragedijos.

Į Luizės tėvus Milerius režisierius pažvelgia su ironija. Nervingai, neaiškia kalba spektaklį pradėjęs Mileris (Kęstutis Povilaitis) ilgainiui rimsta - tai jo apsisprendimo dėl dukters poelgio evoliucija. Akistatoje su Prezidentu Povilaičio kuriamas personažas tarsi įspraudžiamas į kampą. Jo ryžtas apginti dukrą mąžta su kiekvienu jo link artėjančio paniekos kupino Prezidentu žingsniu. Tvirtą garsią kalbą keičia tilstantis mikčiojimas, suvokiant, kad prieš valdžią jis negali pasipriešinti, nors gina brangiausius dalykus. Globėjiškas tėvo Milerio santykis su dukra priešinamas pašaipiam ir niekinančiam jo, kaip vyro, požiūriui į žmoną (Vilija Grigaitytė) - didesnių tikslų nei sėkmingai ištekinti dukrą neturinčią moteriškę.

Besinaudojančius valdžia Areima paverčia niekšais (Vurmas, Prezidentas) arba vaizduoja komiškai (Hofmaršalas). Dabitiškas Hofmaršalas (Henrikas Savickis) koktus savo saldžiu mados žinovo ir reprezentanto stiliumi. Bailys ant kelių puola prieš kiekvieną pagrasinusį fiziniu nužudymu ar visuomeniniu sužlugdymu. Kaip pakrikęs Prezidento vidinis pasaulis ir išklypusios nuostatos, taip ir laisvai išsitaršę jo rūbai. Peržengtos bet kokios galimos ribos, jis sau leidžia viską. „Mylėk savo artimą" virsta „Valdyk savo artimą". Tėviškumo jame nė ženklo, jis visiškas kontrastas Mileriui, nė nesistengiantis suprasti Ferdinando. Vurmo idėją suklastotu meilės laišku Hofmaršalui sugriauti sūnaus pasitikėjimą mylimąją Prezidentas priima su džiaugsmu. Į akis krenta raudonas Prezidento švarko pamušalas, lyg kraujyje išmirkytas rūbas anonsuotų bespalvį jo praliejimą spektaklio pabaigoje. Nematomos ir begarsės kulkos paguldo ant karsto metafora tapusio masyvaus juodo stalo du jaunus kūnus. Iš gyvenimo išplėšti pašautieji krenta sulėtintai, tarsi sustingę laike; švari ir šviesi mirtis įamžina Ferdinando ir Luizės meilę, plevenančią virš niekingos, visuomenės nuostatomis sekančios niekšų minios.

 

 

Recenzijos