Teatras iš žarijų ir vandens

Daiva Šabasevičienė 2008 03 03 balsas.lt, 2008 03 02

aA

Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Benas Šarka laisvai galėtų tapti Menų spaustuvės veiklos simboliu, kadangi jo kuriamas teatras per pastaruosius metus raiškiausiai integravosi senosios spaustuvės erdvėse (nesvarbu, ar iki rekonstrukcijos, ar po jos). Beno Šarkos kuriamas menas nesusaistytas įsipareigojimų ir ataskaitų etc. Trylika metų – o jis vis dar vaikas, mokantis kiekviename spektaklyje žengti pirmuosius žingsnius, priversdamas žiūrovą tapti vaiku, paliekant anapus teatrinės kūrybos iškilumą, svarbumą, profesinius stereotipus.

Šarka į žmogų prabyla žmogiškai, neslėpdamas savo jautrumo ar jaudulio, jis teatrą kuria savimi, savo atrastais ženklais, kurie kartu su poetiniu Gintaro Grajausko tekstu dažnai virsta metaforomis.

Šalia didžiųjų lietuvių režisierių Benas Šarka puikiai papildo šiuolaikinį meninį teatro lauką. Jis sugeba teatrą kurti, atsisakydamas visų XXI a. technologijų, naudodamas įprastus buitinius daiktus – metalinį šiukšlių semtuvėlį, vamzdį, pagalius, seną vinilinių plokštelių grotuvą, ramentą, gumą… Šarkos teatre niekada nėra kėdžių (tiesiogine ir perkeltine prasme) – jis niekada neleidžia sau prisėsti ir postringauti, pasirinktą teatrinį laiką jis atidirba su kaupu. Jis lyg išradėjas, alchemikas – maišydamas įvairias medžiagas, bando išgauti dar neatrastus junginius. Dėl to jo spektakliai banguoti, netelpantys į jokius rėmus.

Man asmeniškai iš kelių matytų spektaklių labiausiai patiko "A Gu Gu”. Šiame spektaklyje žodžių beveik nebuvo, Šarka savo kūnu kūrė tekstą, spektaklis turėjo ypatingą dinamiką ir mobilumą. Tai buvo grynoji teatro poezija.

Naujausiais Šarkos darbas "Kas lieka, kai nieko nelieka”, parodytas Menų spaustuvėje kovo 1 d., taip pat įdomus, bet jis kiek išskydęs laike. Iš pradžių Šarka tarytum bando suvaldyti tekstą, tačiau jis lyg nelimpa prie jo esybės, atsiranda tam tikras dirbtinumas, nors matome patį natūraliausią kūrėją; ačiū Dievui, po kiek laiko viskas tarytum panyra į lengvą nesvarumo būklę.

Šarka atidus žmogui, jis puikiai pažįsta teatrinę bendruomenę, niekada scenoje netampa vulgariu, cinišku, arogantišku, pranašingu. Jo šamanizmas artimas ir suprantamas – ypač praėjusios savaitės teatrinių įspūdžių kontekste, kada įvairūs Vilniaus gastrolieriai pademonstravo, kaip spektakliai statomi, o ne kuriami. Netgi Sergejus Jurskis parodė, kaip garsus aktorius gali būti blogas režisierius. "Kas lieka, kai nieko nelieka” apsaugotas nuo apnašų, nuo protingų kalkėjančio teatro išvedžiojimų, nuo visiško menininkų apakimo. Benui taip pat nelengva meną grįsti menu – paskutiniajame spektaklyje jis su Gabrielės Labanauskaitės pagalba bando prabilti į žiūrovą, išreikšti tam tikrą poziciją, pilietiškumą. Jis vardija naujienas apie įvairius politikus, kurios niekuo nesiskiria nuo naujienų apie šunų grožio konkursus. Gyvenimiškų potyrių sraute jis bando išlikti poetu. Jo ego yra stiprus, todėl jis sugeba vienas sukurti teatrą. Jam nereikia būti nei geru aktoriumi, nei geru režisieriumi, jam nereikia nei dailininko, nei kompozitoriaus. Jis scenovaizdį kuria iš sceninio veiksmo, o artimą sielai muziką – iš prisiminimų, skambėjusių vienoje ar kitoje menininko dirbtuvėje.

Visada stebiuosi, kaip Šarka savo spektakliais paskleidžia gaivų jūros kvapą. Nors tiesiogine prasme čia jo ir neturi būti, tačiau silkių skardinė, čia pat virstanti instrumentu, ar plastmasiniai vandens buteliai, primena jūros bangų išskalautus žmogaus daiktus. Dar ne taip seniai atokesnės jūros pakrantės buvo nusėtos įvairiais spalvotais plastmasių gabalėliais, kurie susimaišę su vandens nugludintais pagaliais, akmenimis ir kriauklelėmis, primindavo įvairias instaliacijas. Beno Šarkos teatras – tarytum jūros pakrantė, kurioje gali ir įsidurti, ir gražios gėlės žiedą surasti. Maži pasaulio stebuklai Benui svarbesni už įvairius baldus, aksesuarus. Jis ne tik sutapatina save su gamta, jis nepamokslaudamas teigia: dulke buvai, dulke vėl pavirsi. Ir protui, ir emocijai Šarka vietos palieka tiek pat.

Mes jį matome tokį: su trumpikėmis, kreivais akiniais, tačiau taiklų kaip strėlė (ne veltui jis ir pats iš lanko pašaudo). Beno kūnas yra ir kostiumas, ir juo aprengta siela. Jam visada rūpi ugnis ir pelenai. "Kas lieka, kai nieko nelieka” Šarka pademonstruoja mažą ugnies fejerverką – metalinės žuvų rezginės paskleidžia nuostabiai gražų ir paslaptingą žarijų lietų. Jis ne tik nebijo liepsnos, jis taip arti jos… Ir nė lašelio baimės. Ar tai ne teatras? Čia žodis, veiksmas, vandens lašai ir žėruojanti liepsna sulipina ne tik sakinius ar asociacijas – sukuriamas maištaujantis teatras, bandantis pasipriešinti teatro inercijai.

Šarkos teatre nėra nė lašelio apgaulės. Tai – tikras teatras, atskira teatro sistema, iš kurios galėtų mokytis daugelis jaunųjų teatralų. Šarka demonstruoja, kaip tekstas generuoja plastines idėjas, o idėjos realizuojamos kūniškajame daiktų gyvenime. Kaip daiktas keičia prasmes, kokia gali būti jų gausa ir kaip visos prasmės sugražina teatrui tikrąjį jo pavidalą be jokios cheminės spekuliacijos – Šarkos teatre daiktai virsta poetiniais simboliais, o gyvenimo stebėjimas ir autentiškai išgyventos situacijos reaguoja su šamaniškai valdoma scenine energija.

Benas Šarka – lietuviškojo butho atlikėjas. Jis kol kas išlieka teatriniu autsaideriu. Bet jo kūrybos fenomenas Vilniuje rado prieglobstį Menų spaustuvėje – erdvėje, kuriai būtina išsaugoti nepriklausomą, aistringą teatro dvasią.

Balsas.lt

Recenzijos