Iš smėlynų, su girgždesiu

Vlada Kalpokaitė 2005 11 21

aA

Jis (Leonardas Pobedonoscevas), Moteris (Ineta Stasiulytė)
Vilniaus mažasis švenčia savo įkurtuves premjerų salvėmis: po Rimo Tumino „Trijų seserų" buvo galima neišeiti iš teatro, nusnausti kokiame nors jaukiame kampe ir patekti į kitą naują spektaklį – Laimos Adomatienės režisuotą Kobo Abės „Moterį smėlynuose". Ir grįžti į tą patį kamputį, sukaupusi stebuklo vilties atsargas, laukti dar vieno teatro vadovo spektaklio – „Paskutiniai mėnesiai" su dideliu Regimanto Adomaičio vaidmeniu.

Kai kas nors užsimena apie Laimos Adomaitienės jaunimo teatro studiją „Aglija" Telšiuose, lieka geras ir kažkodėl išdidus jausmas, nors ir nedaug teko matyti. Tai, kad ten vyksta kūryba be jokių nuolaidų ir išnašų apie neprofesionalumą, infantilumą, provinciją ir juolab mėgėjiškumą, kad ten galima nustebti, žavėtis trapiom ir kartu stipriom prasmės, judesio, muzikos pynėm, kad ten naivu ir rimta, ir abiem atvejais labai teatrališkai gražu – teigia „Agliją" kaip šviesų ir išskirtinį balsą mūsų teatrų vestuvių ir laidotuvių orkestrėliuose.

O štai apie „Moterį smėlynuose" išeina pradėti nuo to, kad visą spektaklį neapleido kvapo asociacija: užuodžiau 1968 metų leidimo Kobo Abės knygos puslapius. Tas kvapas erzino tada, kai jis dar buvo dvidešimt kažkelių metų, dabar – juo labiau, ypač dėl to, kad jo čia mažiausiai buvo galima tikėtis.  

Matyti nuoširdus režisierės susidomėjimas tekstu, jo prasmėmis ir aplinkybėmis, dar – kad mąstyta apie Rytus, Japoniją ir japonus, sociumą ir individą, vyrą ir moterį, sielą ir kūną, jėgą ir silpnybę, pareigą ir laisvę, ir visur, ko gera, būta stipraus moralinio imperatyvo pasidalyti šiomis mintimis su žiūrovais.

Tačiau nutiko taip, kad spektaklio kalba, turint omeny absoliučiai visą jos žodyną, sintaksę, intonacijas, kompoziciją – apmaudžiausia šio žodžio prasme naivi, sekli, plokščia, bejėgė, seniai seniai nugyventa ir niekuo daugiau neužpildyta. Kyla mintis, kad galbūt būtų kitaip, jei profesionalių aktorių vietoje būtų buvę vaikai, kurie patys labiau patikėtų tuo, ką daro, ir būdami tiesiog savaime tikri, perduotų šį tikrumą savo vaidmenims? Ar tiesiog kitaip į juos žiūrėtum ir nemąstytum, kuo skiriasi mėgėjiškas teatras nuo nemėgėjiško?

Scena iš spektaklio. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Visas spektaklio problemas – negyva stilistika apvilktus aktorių balsus ir kūnus, vietomis nemotyvuotą judesio schematiškumą, vienspalvį, gruboką personažų charakterizavimą ir pačios istorijos pasakojimą, tiesiog tiesmukai „simboliškas" mizanscenas ir ritmiką ir galop visiškai žaislinį orientalizmą – galbūt galima kildinti iš vienoje terpėje implantuotos ir kitur neprigijusios estetikos ir teatrinės pasaulėžiūros. Matyt, ji yra gerokai sudėtingesnė, trapesnė, gyva tik daugelio savo sudėtinių dalių vienovėje. Ten vaikai ir paaugliai, neprarasdami savo tikrojo amžiaus, įgydavo dar ir kitą, paralelinį – žmogišką be jokios amžiaus konotacijos. Atvirkštinis procesas – arba analogiškas, bet pradžios tašku pasirinkus suaugusio ir dar profesiškai susiformavusio žmogaus duotybę – bent jau šiuo atveju nepavyko, jei tai apskritai yra įmanoma.

Spektaklyje yra subtilių, labai plastiškų scenų ir keletas saujų gražios tylos – visa tai kelia  minčių, kad galbūt labiau vykęs sprendimas būtų jį visą konstruoti iš judesio, kuris tikrai buvo labiau įtikinamas, ypač aktorės Inetos Stasiulytės (Moteris). Scenose be teksto jie su Leonardu Pobedonoscevu (Jis) kartais sukurdavo skambesį to, kas pilnatviška ir nenusakoma, ypač jei nepasirodydavo smulkiais žingsneliais trepsintis komiškas japoniškų kaimiečių chorelis.

Recenzijos