Šokio spektaklio premjeroje - laimės archeologija

2023 11 22 menufaktura.lt
Spektaklio „Laimės žodynas“ choreografė Agnija Šeiko. Oleksii Korotych nuotrauka
Spektaklio „Laimės žodynas“ choreografė Agnija Šeiko. Oleksii Korotych nuotrauka

aA

Lapkričio 24 ir 25 dienomis, Valstybiniame Šiaulių dramos teatre įvyks šokio spektaklio „Laimės žodynas“ premjera. Spektaklį, kuriame dalyvauja net šešiolika skirtingų kartų aktorių, kuria šokio lauke gerai žinoma choreografė Agnija Šeiko. Per savo karjerą Agnija yra sukūrusi daugiau nei 30 kūrinių, pelniusi daugybę apdovanojimų, tarp jų net du ,,Auksinius scenos kryžius“ ir Boriso Dauguviečio auskarą. Spektaklio „Laimės žodynas“ kūrybinėje komandoje - pripažinti šalies menininkai, 2023 m. „Auksinių scenos kryžių“ laureatai: kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė, scenografė Sigita Šimkūnaitė, kompozitorius Mantvydas Leonas Pranulis, šviesių dailininkas Andrius Stasiulis. „Laimės Žodynas“ yra pirmasis A. Šeiko režisuotas spektaklis dramos teatre. Su A. Šeiko apie neįprastą kūrybinį procesą, laimės sampratą šiuolaikiniame pasaulyje ir apie tai, kodėl šiuolaikiniai šokio spektakliai vis dažniau atsiduria dramos teatrų repertuaruose kalbėjosi Ignas Zalieckas.

-----

Kaip gimė „Laimės žodyno“ idėja? Spektaklio aprašyme teigiama, kad jus įkvėpė vienas netikėtas Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktoriaus Sauliaus Eduardo Pauliukonio biografijos faktas - jaunystėje Saulius šoko legendinio mimo Modrio Tenisono trupėje. Kaip tai atsispindės spektaklyje?

Sukurti šokio spektaklį būtent laimės tema pasiūlė teatro vadovai. Mane labiausiai pradžiugino jų noras ir pastangos teatro repertuarą praturtinti įvairesniais spektaklių formatais. Ne mažiau smagu, kad valstybiniai teatrai vis drąsiau renkasi šiuolaikinio šokio žanrą, kuris, atrodo, populiarėja ne tik Vilniuje. Su dramos teatro aktoriais kurti spektaklį laimės tema pakvietusi meno vadovė siūlė kritiškiau patyrinėti Vakarų visuomenėse taip stipriai įsigalėjusį laimės kultą. Taigi, nors iš pirmo žvilgsnio tema gali atrodyti banali, tačiau iš tiesų mes siekėme dekonstruoti banalų laimės mitą ir ieškojome betarpiško santykio su tuo, kas iš tiesų mus daro laimingus. Būtent visuomenėje vyraujantis laimės „banalumas“ mus ir pastūmėjo klausti ir nerti į laimės fenomeno gelmes. Dar prieš prasidedant repeticijoms turėjome kūrybinę laboratoriją, kurios metu supratome, kad susidūrėme su labai plačiu ir daugiareikšmiu reiškiniu. Be to, laimė yra itin jautri ir labai asmeniška tema. Suartėti, pasiruošti asmeniniam susitikimui aktoriams labai padėjo judesio laboratorijos vedėjos Dovilė Binkauskaitė, Inga Kuznecova, Gintarė Ūsė ir dramaturgė Sondra Simana. Šių laboratorinių užsiėmimų laikotarpiu ir gimė laimės žodynas, sudarytas iš aktorių, o vėliau ir kitų žmonių atsakymų į klausimą, kas jiems yra laimė.

Sauliaus Eduardo Pauliukonio linija atsirado šio proceso metu. Aktoriaus gyvenimas scenoje prasidėjo nuo šokio jau minėto Modrio Tenisono trupėje. Net po daugelio metų judesys išliko kaip viena svarbiausių jo raiškos priemonių. Būtent šis sąlyginis Sauliaus grįžimas prie savo prigimties visai kūrybinei komandai sukėlė įvairių minčių ir įkvėpimo. Stebėti šį aktorių yra išties nuostabu. Be to, Pauliukonis parodė Tenisono spektaklių eskizų, brėžinių, piešinių, kurių anksčiau nebuvau mačiusi. Jie suveikė kaip inspiracijos šaltinis kai kurioms scenoms, vaizdiniams, judesio figūroms. Taigi, nuorodos į Sauliaus istoriją susiformavo organiškai. Tačiau visi spektaklio dalyviai, nežiūrint to, kad jų yra net šešiolika, turi atskiras linijas, išryškinančias jiems asmeniškai svarbius momentus.

Kuo jums asmeniškai įdomus darbas su aktoriais, o ne profesionaliais šokėjais?

Su dramos aktoriais esu dirbusi kurdama choreografiją spektakliams, bet tai dažniausiai būdavo tik atskiros scenos. Jau seniai norėjosi išbandyti jėgas kuriant šokio spektaklį su neprofesionaliais šokėjais. Visas šis procesas nuo idėjos gvildenimo, judesio laboratorijų, kūrybinių rašymo dirbtuvių užtruko dvejus metus. Šis darbas, man asmeniškai, išties įdomus. Aktoriai ir šokėjai yra profesionalūs scenos žmonės, bet pagrindinė užduotis buvo sugrąžinti aktoriams kūno pojūtį, nes dažniausiai dramos teatre choreografija veikia tik kaip spektaklio papildymas. Per judesį aktoriams nereikėjo vaidinti emocijų, būsenų ar pasiekti konkretų tikslą - jie turėjo mąstyti tik apie tai, kaip juda jų pačių kūnas.

Kaip toks sumanymas ir kūrybinis procesas paveikė choreografinę viziją?

Su kūrybine komanda daug svarstėme, kaip sujungti sudarytą laimės žodyną ir judesį. Mes neturėjome pjesės ar kitos dramaturginės medžiagos, bet turėjome žodyną, daug sakinių, frazių, kuriuos norėjome integruoti į spektaklį. Ši teksto ir šokio jungtis iš pradžių aktoriams atrodė gana nesaugi zona, kurioje vietoj sakomo teksto dramos aktoriams teko naudoti kūną. Ieškojome, kas galėtų aktoriams suteikti stiprybės. Dėl to ilgą laiką dirbome su judesiu ir tik pačioje pabaigoje atsirado tekstas, kurio aktoriai tiesiogiai net neišsako - jis įpintas į muziką. Labai norėjau, kad aktoriai atrastų ramstį ne kaip jiems įprasta tekste, o kitur ir tokiu būdu sukonstruotų pačią spektaklio formą.

Per šias paieškas pastebėjau, kad kiekvieno laimės sąvoka individualizuota, labai asmeniška. Tad susitelkėme į susitikimo su kitu aktą, kuris tokiame atvirumo kontekste yra labai jautrus. Taip choreografijoje atsirado labai daug susitikimų, prisilietimų. Nuolat klausėme, kaip mes matome kitą? Kaip nesugadinti susitikimo momento?

Modernus šokis dramos spektaklyje - reiškinys, kuris kartas nuo karto pasirodo Europos teatrų scenose, pavyzdžiui, prancūzų choreografas Jeromeʼas Belas tokį eskperimentinį darbą pristatė praėjusių metų Paryžiaus rudens festivalyje. Kuo Jums imponuoja darbas su neprofesionaliais šokėjais?

Mane žavi nenugludinto judesio atradimo momentas. Žinoma, stebėti profesionalus scenoje yra nuostabu - gali mėgautis išlavintais šokėjų kūnais, aukšta atlikimo technika. Kita vertus, žiūrovui sunkiau tapatintis su šiuolaikinio šokio personažu negu su dramos veikėjais. O dirbant su neprofesionaliais šokėjais atsiranda autentiškas judesys, palengvinantis žiūrovo suvokimą. Dramos aktoriai atsinešė savo bagažą, kurį siekėme išnaudoti. Tokiame projekte kaip šis susijungia  įvairios patirtys ir žanrai. Dar vienas aspektas, kuris mane labai džiugina - tai plati amžiaus skalė. Jauniausia aktorė yra dvidešimt penkerių, o vyriausias - septyniasdešimt ketverių metų amžiaus. Penkiasdešimties metų spektras - tikras lobynas choreografui.

Kaip toks tarpdisciplininis projektas prisideda prie šiuolaikinio šokio populiarinimo Lietuvos kontekste?

Šiaulių žiūrovas greičiausiai ateis pažiūrėti mylimų aktorių naujame amplua, bet kartu publika susipažins ir su nauja menine raiška, šiuolaikiniu šokiu. Vėliau ji bus atviresnė ir lengviau priims novatoriškai dirbančius kūrėjus. Kitaip tariant, toks spektaklis Šiaulių publikai atvers naujus kontekstus. Be to, žvelgiant iš žiūrovo perspektyvos, pats faktas, kad šokio spektaklis kuriamas Valstybiniame teatre ir rodomas didžiojoje scenoje kelia šiuolaikinio šokio prestižą. Tai legitimuoja šiuolaikinio šokio žanrą, žiūrovų akyse pakelia jį į aukštesnį lygmenį.

Vis dėlto, pasinaudosiu proga pasakyti, kad Lietuvoje valstybinėse ir nacionalinėse įstaigose šiuo aspektu nėra įvykę esmingų pokyčių po nepriklausomybės atgavimo. Požiūris į šiuolaikinį šokį, švelniai tariant, tebėra sudėtingas, nors šokis vis ryškiau atstovauja Lietuvai pasaulyje. Šiuolaikinio šokio kūrėjai tebėra paieškose tokio gyvavimo modelio, kuris leistų produktyviai dirbti, nuolat nemąstant apie išgyvenimą. Valstybiniai teatrai, atverdami duris šiuolaikinio šokio kūrėjams, suteikia galimybę kurti pilnavertiškai, kokybiškai ir saugiai.

Kalbėdama apie laimės temą, užsiminėte apie saviarcheologiją. Kaip ši sąvoka koreliuoja su spektaklio forma, tema?  

Archeologija - tai kruopštus savęs stebėjimas, savo vidinių sluoksnių valymas šepetėliu. Aš turiu omenyje tai, kad gilindamiesi į save atrandame santykius, kurie paslėpti giliai viduje. Mes atrandame savo vidinę esmę, kuri tūno po dulkių ir apnašų sluoksniu. Nuvalius tuos sluoksnius, atsiranda skaidrumas, o archeologija tampa pasąmoniniu procesu. Archeologijos motyvas leidžia apibrėžti kaip laipsniškai formuojasi santykis su trupe. Artimas fizinis ryšys, šalia vienas kito praleistas laikas suartina ir sukuria trupės bendrystę.

Koks „Laimės žodyne“ yra žodžio ir judesio santykis?

Kaip minėjau, tradicinio teksto neturime, yra pavienių frazių, sakinių rinkinys, kurį ir pavadinome „laimės žodynu“. Tekstą sluoksniuojame su spektaklio muzika ir jis tampa neatskiriama spektaklio garsyno dalimi. Siekėme, kad jis netaptų iliustratyvus, paaiškinantis. Visi  dialogai, santykiai vyksta tik per kūno judesį. Kitaip tariant, tekstas veikia labiau kaip garsinis, o ne semantinis dėmuo.

Ar pavyko suformuoti laimės apibrėžimą, kokią laimės sampratą siūlote žiūrovui?

Negaliu sakyti, kad siekėme apibrėžti, kas yra laimė, kaip ji išgyvenama ar panašiai. Kūrybiniame procese laimės motyvas plėtojosi kaip atskiri, asmeniški, neapčiuopiami momentai. Kita vertus, yra viena frazė, kurioje visa tai sutelpa. Priminsiu, kad proceso pradžioje rinkome skirtingų žmonių apibūdinimus, kas jiems yra laimė, ir iš daugelio jų man įstrigo viena frazė - ,,būti šalia Kazio“. Ją pasakė moteris, kuriai gyvenimas nepagailėjo sunkumų. Ši keista frazė, mano galva, turi didžiulį emocinį krūvį. Joje sutelpa labai asmeniška patirtis, individuali gyvenimo istorija, jausmų gylis. Ji kalba apie santykį su kitu, yra konkreti, bet kartu sunkiai paaiškinama. Tokia, galbūt, ir yra laimė.

Šokio spektaklio „Laimės žodynas“ premjera įvyks lapkričio 24 ir 25 d., Valstybiniame Šiaulių dramos teatre.

Valstybinio Šiaulių dramos teatro informacija

Naujienos