Iš muziejaus į knygynus

Janina Bielinienė 2006 07 18 7 meno dienos, 2006 07 14

aA

Mstislavas Dobužinskis. Scenografija Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus rinkiniuose. Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2006, 266 p. 1000 egz.

Dailininko scenografo talentingai sukurtas kostiumo, scenovaizdžio eskizas ar maketas yra įdomus pats savaime, randa vietą parodų ekspozicijose, spaudos leidiniuose, albumuose kaip savarankiškas meno kūrinys, o scenos erdve tampa tik režisieriaus įkūnytas sceninio veiksmo vieta, kai čia apsigyvena personažai, kai scenovaizdis susilieja su tūriais, laiku, garsais. Dailininko sukurta erdvė gali padidinti ar riboti sceninio veiksmo intensyvumą ir visą aktorių judėjimo piešinį, ritmus. Menotyrininkė ir muziejininkė Živilė Ambrasaitė sudarytame leidinyje „Mstislavas Dobužinskis. Scenografija Lietuvos teatro muzikos ir kino muziejaus rinkiniuose” dailininko kūrybą pristato žodžiu ir vaizdu, stengdamasi parodyti, kaip buvo įgyvendinti scenovaizdžių ir kostiumų eskizai, sukurti Kauno Valstybės teatrui 1925–1939 metais. Albumą parengė ir išleido Vilniaus dailės akademijos leidykla, anksčiau pristačiusi teatro mylėtojams scenografo Felikso Navicko kūrybą. Gal bent kiek per narsu M. Dobužinskio eskizų albumą vadinti „Scenografija”, nes albumas pristato tik du scenografijos elementus: scenovaizdžio ir kostiumų pirminius eskizus. Žiūrėdamas į šiuos eskizus vis pamąstai, kaip jie buvo realizuoti scenoje. Tomas Sakalauskas, rašęs apie M. Dobužinskį Kaune, pateikė aktorių, su scenografu bendradarbiavusių dailininkų prisiminimų. Dainininkas Antanas Kučingis įtaigiai pasakojo, kaip M. Dobužinskiui prisilietus plokščias „Boriso Godunovo” eskizo vaizdas scenoje virto skulptūra. Jo vilkimą iš naujos medžiagos pagal eskizą pasiūtą kostiumą prieš generalinę repeticiją dailininkas ištepliojo dažais, iš skvernų žirklėmis iškirpo trikampius. Stalių „Revizoriui” pagamintus baldus scenografas apdaužė kirviu, susendino. Būtų buvę prasminga pailiustruoti tekstą spektaklių scenografijos, kostiumuotų aktorių nuotraukomis.

M. Dobužinskio scenografine kūryba Ž. Ambrasaitė susidomėjo studijų metais Vilniaus dailės akademijoje. Bakalauro diplominiame darbe rašė apie Lietuvos istorijos sampratą M. Dobužinskio scenovaizdžiuose, o magistro diplominiam darbui pasirinko temą „Mstislavo Dobužinskio kūryba Valstybės teatre”. Tų darbų rezultatas atsispindi albumo įvadiniame straipsnyje. Pristatydama ryškiausius M. Dobužinskio gyvenimo ir kūrybos faktus, ji rėmėsi rusų autorių studijomis, išleistomis Tarybų Sąjungoje. Autorė neteikė reikšmės, kuriuose Rusijos, kitų šalių žurnaluose menininkas skelbė savo kūrybos reprodukcijas, straipsnius. Argi nieko nesako tai, kad gyvendamas Lietuvoje jis nespausdino savo tekstų „Kultūroje”, o tik „Naujoje Romuvoje”, „Vaire”. Rusų tyrinėtojai nemini Latvijoje leisto žurnalo „Perezvony”, kurio 1926 m. Nr. 10 buvo skirtas M. Dobužinskio kūrybai. Žurnale buvo atspausdintos 24 dailininko kūrinių reprodukcijos ir N. Mišejevo straipsnis, atspindintis M. Dobužinskio nuotaikas revoliucijos metais ir tuomet sukurtų kūrinių meninę prasmę. Porevoliuciniame Petrograde sukurtas litografijas N. Mišejevas įvertina kaip vienas meniškiausių, įtaigiausių M. Dobužinskio kūryboje. Dailininkas neketino likti Petrograde, nes jis skaudžiai išgyveno revoliucinį perversmą, nujautė Rusijos žmonių laukiančią tragediją. Ž. Ambrasaitei atrodo, tarsi dailininkas bandė prisitaikyti prie porevoliucinio Rusijos gyvenimo. Kažkodėl ji neminėjo M. Dobužinskio 1921 m. birželio 26 d. kreipimosi į Lietuvos įgaliotąjį diplomatinį atstovą RTFSR dėl optacijos, įrodydamas savo lietuvišką kilmę. Kantriai laukė sprendimo dėl Lietuvos pilietybės suteikimo ir išvykimo vizos. Tais metais menininkas skausmingai atsisveikino su Piteriu, sukūrė jo vaizdų litografijų ciklą, 1923 m. išleistą atskiru albumu „Peterburgas dvidešimt pirmaisiais”. Šio albumo Tarybų Sąjungoje tyrinėtojai negalėjo minėti – pernelyg kraupūs vaizdai su vandalizmo žymėmis, su melancholijos, ironijos, tragizmo nuotaika. Ištuštėjęs miestas su tamsiais nebyliais pastatų langais, su apdaužytais gatvės žibintais, telefono būdelėmis be stiklų, gūdžiu Vasaros sodo senos skulptūros siluetu. Net Petro paminklas nerealiai pakibęs erdvėje, lyg jam nelikę atsparos žemėje. Raižiniai nepaprastai įtaigūs, sukurti su didele menine jėga, jų neįmanoma išbraukti iš dailininko kūrybinės biografijos. Vieno lakšto reprodukciją, neminėdama albumo, paskelbė net rusų Didžioji tarybinė enciklopedija. Šio albumo graviūrų detalės pasikartojo M. Dobužinskio scenovaizdžių eskizuose: metalo tvorų ir tvorelių ornamentika, pastatų durų, langų formos ir kt. Visi tyrėjai M. Dobužinskio scenovaizdžių ir kostiumų eskizuose pabrėžia linijos dominavimą ir net diktatą, o tai yra įgudusio grafiko žymė. Beveik visi eskizai atlikti pieštuku, tempera, tušu, retsykiais dar panaudota pastilė, sidabro, aukso dažai. O štai „Karaliaus Lyro” scenovaizdis – litografijos atspaudas. Puikus raižinys, jo kamputyje smulkutėliai išraižyta 1923 m. data, dailininko inicialai ir užrašas „Berlin”. Šis litografinis scenovaizdis, matyt, buvo sukurtas parodai ar publikavimui spaudoje, kaip ir kito tragedijos veiksmo eskizas su pažymėtu užrašu „Paris”. Nėra aišku, kurie albume pateikti eskizai keliavo į spaudą, parodų sales kaip savarankiški meno kūriniai. Daugelyje kostiumų eskizų matyti personažo psichologinė charakteristika, ją atskleidžia veido išraiška, poza. Albumo sudarytoja neanalizavo, netyrinėjo, nekomentavo publikuojamų eskizų. Taip albumo tekstinė dalis liko atskirta nuo vaizdinės. Jas jungia tik pati dailininko asmenybė. Gal tai ir gerai: eskizai iš muziejaus saugyklų išleisti į laisvę be komentarų. Jie tarsi sako: „Priimkite mus, kokie esame, kokie buvome sukurti”. Albume tilpo tik dalis iš muziejuje saugomų daugiau kaip tūkstančio eskizų. Publikuota 270, iš jų 200 sceninių kostiumų.

Vilniaus dailės akademijos dailininkas maketuotojas S. Bajorinas panaudojo visas šiuolaikinės kompiuterinės spaudos teikiamas galimybes, kad kiekviena reprodukcija ryškiai šviestų spalvomis, net suspindėtų auksu. Kas žino, gal ne viena kostiumo, ornamento detalė nusės į šių dienų scenografo, drabužių modeliuotojo pasąmonę. Kai kurie kostiumų eskizai visai šiuolaikiški. Kiekvienam teatro gerbėjui sudarytoja ir leidėjai suteikė galimybę kada tik panorėjus pabendrauti su M. Dobužinskio išpuoštomis romantiškomis svajoklėmis Dona Elvyra, Liza, Šarlota, Manona, Sofija Olelkaite, ar žaismingosiomis Raimonda, Henriete, Žoselina, pasakiškąja Pjereta ir visais kitais linksmais, rūsčiais personažais – karaliais, kunigaikščiais, žandarais ir tarnais.

Naujienos