Kabare šalies beieškant

Vaidas Jauniškis 2006 06 29

aA

Beveik Marlene
Nors ją reklamos dėlei ir vadina XXI a. Marlene Dietrich, ji lygiai taip pat galėtų būti ir Greta Garbo, ir Madonna – pakanka pažiūrėti į jos fotogaleriją: gana turėti išraiškingą pailgą veidą ir (pageidautina) šviesius plaukus. Visa kita sukurs žiniasklaida, stilistai ir „fotošopas“. Tačiau ar Ute Lemper, pavadinta Marlene Dietrich, pataikys tiesiai į „Vilniaus festivalio“ klausytojų širdis? Ar ši publika dievina Marlene? O gal pusė jų atėjo paklausyti moters, dainuojančios Tomą Waitsą ir Nicką Cave‘ą, kaip buvo skelbta? Nes kad ir kaip save vertintume, nedaug kas yra matęs Utes Lemper darbus pas mus rodytame Ivano Dychovično filme „Maskvos paradas“ (Prorva), ar specialiai kreipęs dėmesį į jos epizodus „Pret-a-Porter“ ar „Prospero knygose“. O kalbant apie kabareto kultūrą, kuo ir garsėja ir ką būtent garsina Ute Lemper – čia mes atvykstame į beveik mums nežinomą šalį. Po kurią vaikščiojant pasirinkti gidu šią dainininkę – bene geriausias sprendimas.

Būtent Ute Lemper, galbūt kiek žinodama šią mūsų kultūrinę „prorvą“, bet dar labiau – jau susipažinusi su mūsų istoriją (tai buvo justi iš jos trumpų, kultūringų dainų pristatymų), pakvietė kelionėn po kabareto šalį. Savojo kabareto, kur kryžiuojasi įvairios trasos, laikai, miestai, kultūros; kur Berlyno kabaretas varžosi su Pigalio aikštės cabaret ir cafe-chantant‘ais, chanson‘ai su songspiel‘iais, o staiga praveriamos durys į Amsterdamo bordelį ar net Jeruzalės kiemą (kur pasigirsta arabiška daina!). Kabaretas yra Lemper aistra, ir ji ieško mažiausių užuominų, jo apraiškų įvairiose kultūrose, kur tik jis ar jo atmaina galėjo reikštis. Taip repertuare atsiranda Vidurio Europos žydų (Chava Alberstein) dainos, Astoras Piazolla ir – visiškai logiškai – minėti Waitsas su Cave‘u: juk abiejų intonacijos yra intymios („Boatmans Call“!) ir – beveik „nuo scenos“. Suprantama, ne „Siemens Arenos” dydžio.

Nors Ute Lemper pradeda nuo Edith Piaf „Elle frequentait la rue Pigalle” ir labai keistai perdaryto „Milorde“, visgi jos pradžia ir stiprybė yra XX a. Berlynas ir Veimaro Respublikos kultūra (tai matyti ir iš ekspresionizmu trenkiančių jos paveikslų - žr. tą pačią fotogaleriją). Ji primena, kad pirmiausia Kurtas Weillis sukūrė „Alabamos dainą“, o Jimis Morrisonas ją tik talentingai sudainavo. Nuo 1927 metų šokama į 1942 („Lili Marlene“), vėl atgal į trečiąjį dešimtmetį (neišvengiamas šios kelionės akcentas – „Opera už tris skatikus“). Berlynas aktualus ir dabartiniam kabaretui ir Utes Lemper gyvenimui: ramybės neteikė keista padalintos tautos egzistencija ir siena, skyrusi Rytus nuo Vakarų „10 260 dienų, 10 260 naktų“ (viena įtaigiausių ir įdomiausių koncerto dainų).

Prie jos kabareto reikia priprasti. Kampuoti, ne itin grakštūs ilgų rankų judesiai, lyg ir ribotas jų arsenalas (kaip, galvoji, ji gavo Londono „Olivier“ prizą už Velmos Kelly vaidmenį „Chicagoje”? Bet tai buvo 1998-aisiais). Ausį rėžia tarpais atviras, kiek berniokiškas balsas. Bet, viską pamovus ant kabareto koncepcijos strypo, išteisini balsą (ir tokio reikėdavo kabaretui – travesti, konferansjė vaidmenims), o judesius keičia įtaiga.

Kad iš bet kokio tvarto turint proto galima sukurti jaukią salę, tai per pirmąsias gastroles Sporto rūmuose įrodė Patricias Kaas. Šįkart buvo atvirkščias variantas: pirmoje dalyje vietinis teatro apšvietėjas tiesiog improvizavo, ir nei iš šio nei iš to per intymią sceną „kaldavo“ žiūrovams į akis melsvas šviesas, keisdavo apšvietimą ir jaukdavo visą dainos sukurtą atmosferą. O koks genijus jam patarė apšviesti medinius teatro portalus? Bet konceptualiai ir tai galima pagrįsti: aštuntojo dešimtmečio Rytų Berlyno restoranas, šalia teatro buvusi mūsų „Dainava“. Teatras įsigijo ir naujus prožektorius, tad tyliausiose dainų vietose keičiami filtrai sudarydavo konkurenciją perkusijoms.

Antroji dalis buvo nelyginamai stipresnė tiek dėl aptramdytų šviesų, tiek dėl pasirinktos muzikos: kelionė intensyvėjo, prasidėdama nuo Jaques‘o Brelio ir Amsterdamo, keliaudama per Izraelį, paprašydama salę drauge pašvilpauti Mekio Peilio temą ir finalui pateikdama tarsi muzikiniame klipe sumiksuotas kabare dainų ištraukas, užuominas, taktus: nuo Sally Bowls („Kabare“ – „Kam tau sėdėti vienam kambary?“) per Velmą („Chicago“ – „Visas tas džiazas“) iki Piaf ir vėl Mekio Peilio. Žavinga džiazrokiška duoklė miuziklui.

Bet pagrindinė Utes Lemper šalis yra vokiškasis kabaretas (ne prancūzų, gimęs kaip tiesiog pasilinksminimas), ir per šią kelionę suvoki, kad jos kabareto šalis atsiranda ten, kur už salės langų ima kauptis įtampa, o kabarete kalbama tai, kas paprastai draudžiama. Ir paradoksaliai atveriama, kad ikinacistinis – ir net nacių – laikotarpis kultūrai suteikė stulbinančios jėgos, jo „dėka“ gimė tokie muzikos ir lyrikos kūriniai, kokių ramioje gatvėje ir ramia siela nesukursi: santvarkos idiotizmai masina peržengti ribas, leistis į perversijas, kryžminti žanrus ir galąsti tekstus. Lietuvos publikai tai pateikti kiek rizikinga, nes kabareto žanras čia prikelia geriausiu atveju kultūrines matytų meno reiškinių asociacijas, bet toli gražu ne genetinę atmintį, kaip vokiečiams ar Vidurio Europai. Bet pažinti šį žanrą su Ute Lemper reiškia trumpam užsukti ir į tikrąjį kabaretą.

P.S. Bisui buvo sudainuotas Piazolla. Kadangi žadėtų Waitso ir Cave‘o neišgirdome, Vilniaus festivalis įvarė save į kampą: norint, kad reklama nebūtų apkaltinta kaip melaginga, jų sekanti stotelė turėtų būti – „Nick Cave“.

Michailo Raškovskio nuotraukos

Akimirkos iš koncerto Vilniuje

Naujienos