Patikima šakelė

2006 06 10 Nemunas, 2006 05 18

aA

Agnė Dilytė: „Kalbu turbūt pernelyg drąsiai”.
Jauna, vitališka, tarsi nepažeidžiama, kryptingai ir nuosekliai žengianti į savo tikslą. Nebijanti būti ir pasirodyti jautri (šiais laikais – nemadinga!), intuityviai ir sąmoningai mene bei gyvenime ieškanti pozityvaus prado. Jai – dvidešimt šešeri. Kaune nuo 2002 m. yra pastačiusi penkis spektaklius. Keturis iš jų – „Žvaigždė, kurios krūtinėje kažkas tuksėjo“, „Frenki ir Džonis“, „Didžiausia pasauly paslaptis“, „Mėnulio koja“ – Mažajame teatre. Ką tik sėkmingai dalyvavo (pjesės „Kūno vartai“ pristatymas) lietuviškos dramaturgijos skaitymų panoramoje, organizuotoje Kauno valstybiniame dramos teatre. Neturinti nepagrįstų pretenzijų, tačiau puoselėjanti sveikas menininkės ambicijas. Klaipėdos universiteto Menų fakulteto auklėtinė, režisieriaus Gyčio Padegimo magistrantė, dramaturgė ir režisierė Agnė DILYTĖ sakosi šiame gyvenime turinti vieną patikimą medžio šakelę, kurios įsikibusi viliasi pasiekti savo pačios esatį. Toji šakelė – menas.

– Kodėl ir kaip saviraiškai pasirinkai teatrą?

– Į teatro studijas atėjau stichiškai. Norėjau pasirinkti kūrybingą profesiją, kurioje atsivertų daug laisvės. Visąlaik troškau būti rašytoja, maniau, rašytojui nepamaišytų pastudijuoti režisūrą (dvi A. Dilytės statytos pjesės – „Didžiausia pasauly paslaptis“ ir „Mėnulio koja“ yra parašytos jos pačios – D. Z.). Neįstojusi į A. Latėno renkamą aktorių kursą Vilniuje, po savaitės buvau priimta į Klaipėdos universitetą mokytis dramos režisūros. Viskas teisinga. Širdies gilumoje visada žinojau, kad tegaliu suvaidinti vieną du vaidmenis. Maniau, save suvaidinti galėčiau, tačiau jeigu man lieps suvaidinti virdulį... (juokiasi). Turėjau puikią pedagogę – docentę Romualdą Lukoševičiūtę.

– O kaip literatūra, rašymas?

– Aš nuolat rašiau: kažkaip, kažką... Spausdinausi „Moksleivyje“. Vėliau – pjeselės studijiniams darbams. Tikrasis pjesių rašymas prasidėjo nuo diplominio darbo, statyto Kaune. Tai buvo Technologijos universiteto teatrui parašyta drama „Medaus diena“. Aplinkybės lėmė, kad baigusi mokslus likau Kaune. Ir nė vienos dienos nesigailėjau. Pastačiusi „Žvaigždė, kurios krūtinėje kažkas tuksėjo“, likau Mažajame teatre ilgesniam laikui.

– Kuo remiesi dirbdama scenoje, kokiais profesiniais atradimais ir pagrindais?

– Teatrinius pagrindus gavau iš dėstytojos R. Lukoševičiūtės. Kai mokiausi, suvokiau ne tiek ir daug, viską įgijau per praktiką. Regis, tiek buvo kalta į galvą: režisūrinis sprendimas, interpretacija, konfliktas, kiti įvairiausi amato dalykai... Sakydavau, taip, aš suprantu: reikia ieškoti konflikto, sąlyginio veiksmo. O matau, kad tik dabar, statydama spektaklius, suvokiu, ką tuo metu dėstytoja norėjo pasakyti. Reikia savų ieškojimų ir klaidų. Žinojimas, tikrumo pojūtis atsiranda tiktai dirbant. Man labai pasisekė, kad teko pabūti režisieriaus (konkrečiai – Gyčio Padegimo) asistente operetės „Kipras, Fiodoras ir kiti“ pastatyme. Tai pati didžiausia mokykla. Giedriaus Kuprevičiaus operetėje teko įvairiausi darbeliai – padirbėti su aktoriais, nueiti į muziejų surinkti medžiagos. Buvo labai baisu, kai pačioj darbo pradžioj režisierius išvažiavo į Maskvą, o aš dešimčiai dienų likau viena su aktoriais. Ta pirma repeticija... ėjau iki jos valandą. Bet vos pamačiau repeticijų salėje žmones, bijoti lioviausi. Nė vienas neignoravo manęs, nepajutau jokio atstūmimo.

– O dirbdama Mažajame teatre ar nepajutai skepsio dėl savo jauno amžiaus ir dar palyginti mažos patirties?

– Ryškesnių konfliktų nebuvo. Puikiai suvokiu, kad mano patirtis dar nedidelė. Užtenka ir sveiko pasitikėjimo savimi, žinau, kas esu ir kurioj vietoj. Pripažįstu, kad negaliu tiek žinoti, kiek žino brandus menininkas, meistras. Bet žemintis dėl to irgi nesiruošiu.

– Minėjai, kad spektaklio „Frenki ir Džonis“ kūrimo metu teko patirti išbandymų ir rimtų konfliktų su spektaklio bendraautoriais... Ar negali palaužti tokie išbandymai, kai išdavystės prasideda likus kelioms dienoms iki premjeros?

– Priklauso nuo konflikto, kokio jis pobūdžio... Gyvenimas susideda ne vien iš meno, yra įvairiausių kitų sričių, galinčių palaužti ir pakirsti. Kartais sugniuždo smulkmena, o atlaikai didžiausius konfliktus. Kol kas, nors ir slysdama, klupdama, aš vis tiek atsistoju ant kojų.

– Paprastai režisierius turi savo temų ir problemų ratą, kurios tampa spektaklio pagrindu. Kaip tu „atpažįsti“ savo dramaturgiją, ko joje ieškai?

„Gyvenimas susideda ne vien iš meno”. Vytauto Tamoliūno nuotraukos
– Be abejo, pasirinkimui įtakos turi tai, kuo gyveni ir kas tave domina tuo metu, kai ruošiesi statyti spektaklį. Domina tarpusavio santykių įtampa dramaturgijoje, asmenybių problemos. Tikrai žinau, kad nemėgstu istorinės medžiagos, kaip ir absurdo. Nejaudina neutralios, buitinės istorijos. Įdomu, kai analizuojamas žmogaus sielos gyvenimas. Didžiulis džiaugsmas patirti, kaip išėję po spektaklio žiūrovai (turiu galvoje paauglius, kurie ateina žiūrėti mano „Mėnulio kojos“) pajunta akstiną veikti, keisti, kurti, mylėti. Be galo jaudina ir įkvepia šie patyrimai. Nesigiriu, tačiau tokių atsivėrimų būta po vaidinimų, pokalbių su žiūrovais metu. Jie dar jauni, neįsukti gyvenimo rutinos: darbas – šeima – namai – darbas. Jie dar gali rinktis... Labai įdomu kurti tokiai terpei – gyvai, be kanonų, kintančiai.

– Koks, tavo žvilgsniu, dabartinis Lietuvos teatras?

– Lietuva nėra didelė, o teatras toks įvairus ir skirtingas... Esame vertinami. Kai galvoju kodėl, sunku atsakyti. Pasaulyje vertinamas lietuviškojo teatro režisūros profesionalumas. Visų pirma Lietuvos teatro kūrėjai gerai išmano savo amatą. Vėliau jau – visa kita, mokėjimas įgyvendinti idėjas...

– Kokiomis savybėmis turi būti apdovanoti aktoriai?

– Emocionalūs – tai jau tikrai. Plataus mąstymo, išsilavinę. Man patinka, kai repetuojant vyksta bendradarbiavimas, aktoriai siūlo, ginčijasi, koreguoja ir tavo supratimą. Aš už dialogą tarp režisieriaus ir aktoriaus, už abipusį darbą, o ne už režisieriaus diktatą. Smagiai repetavome „Mėnulio koją“, tai buvo tokio darbo pradžia, tokiu aš džiaugčiausi ir ateityje, norėčiau visa tai vystyti. Komandinis darbas, susiklausymas, aktorių suinteresuotumas, – visa tai patyriau. Labai svarbu, kaip režisierius nuo pat pirmų repeticijų pats save „pateikia“. Jeigu nori diktuoti, primesti savo schemą arba pasirodyti protingesnis (tai jau tragedija), nei esi – nieko neišeis. Aktoriai puikiai jaučia, kai režisierius pats netiki ar abejoja tuo, ką daro. Jo pareiga – užkrėsti aktorius idėja, įtikinti, atverti, pakviesti eiti kartu.
Man patiko šio sezono darbai – ir „Mėnulio koja“ Kauno mažajame teatre, ir dramaturgijos skaitymai Valstybiniame dramos teatre.

– Ar jau artėja (o gal ir priartėjo) tokia valanda, kada pajunti, kad tavo„ vežimas“ jau rieda?

– Man dabar atėjo tokia valanda. Kiekvieną dieną parbudusi jaučiu ir suprantu: šiandien – mano laikas. Ir tiesiog stengiuosi jį išnaudoti. „Mėnulio kojos“ repeticijos tęsėsi labai ilgai, apie pusę metų, keitėsi aktoriai, darbo metu kito ir pati pjesė. Labai daug ieškojom, reikėjo išlaikyti vidinį ritmą. Tikrasis spektaklio kūrimas prasidėjo tada, kai ėmiau viską griauti, ką iki tol buvau padariusi. Aktorius tai šokiravo, o aš bijojau „užsiciklinimo“, kartojimų, mechanikos. (Turint galvoje, kad „Mėnulio koja“ – pjesė ir spektaklis paaugliams, suprantama ir Agnės baimė: bet koks netikrumas, melaginga intonacija – ir sunkiai prisikviestas į teatrą pereinamojo amžiaus iš vaiko į suaugusįjį žiūrovas kaipmat bus prarastas. Du kartus mačiau A. Dilytės parašytą ir pastatytą vaidinimą ir buvau mirtinos salės tylos liudininkė. Kaip ir griausmingų reakcijų: paaugliai juokėsi, šūkčiojo replikas spektaklio personažams, o vyresnieji žiūrovai lyrinėse scenose šluostėsi ašaras. Gyvų gyviausias spektaklis – D. Z.) Svarbu nebijoti žaisti, kartais tiesiog leistis į rizikingą avantiūrą. Ilgai neparašiau tikrojo, t. y. dabartinio spektaklio finalo. Jis „atsirado“ likus kelioms dienoms iki premjeros. Supratau, kad turiu keisti dramaturgiją, išvengti „pritemptos“ temos – mergaitės savižudybės. Suvokiau, kad modeliuojant vaidinimo eigą (o juk mes tai ir darome – modeliuojame) tos savižudybės, nors ir labai skaudžios, temos vis dėlto nereikia. Nebeįdomi atrodė logiška siužetinė pabaiga. Dingo realus siužetas ir konkrečios aplinkybės, tačiau atsirado apibendrinimas ir poezija. Plūstelėjo šviesos srautas, kelianti, o ne gniuždanti jėga.

– Nesivaikai, vengi madingo nihilizmo. Ar nebijai pasirodyti senamadiška su savo pozityvumu?

– Visiškai nebijau. Tai mano sąmoningas pasirinkimas: pozityvumo ir harmonijos teigimas teatro mene. Kodėl turėčiau daryti tai, kas dabar „ant bangos“? Gal mano kita banga?.. Gal aš noriu sukurti savo matą? Tegu kiti manim seka (juokiasi), o ne aš. Kalbu turbūt pernelyg drąsiai, bet svarbu pačiam tikėti tuo, ką darai, tikėti iki begalybės. Teatro mene būtinas sąžiningumas, atsakomybė prieš žiūrovą, tikslus žinojimas, ką tu „transliuoji“, t. y. teigi savo spektakliais, kokias idėjas sėji, kokią energiją teiki. Pakeli ar gniuždai... Viliuosi, kad pakeliu.

Kalbėjosi Dovilė Zelčiūtė

Naujienos