Šalies realybė režisieriui primena žanrų kratinį. Cezaris Graužinis su jaunais aktoriais kuria spektaklį apie Lietuvos dabartį ir ateitį

Rūta Oginskaitė 2006 05 16 Lietuvos rytas/Mūzų malūnas, 2006 05 16

aA

Priklijavęs prie švarko užrašą „Anti-social", C.Graužinis teigia, jog „mano „anti-" galbūt reiškia, kad mes su aktoriais siekiame išlaikyti vidinę nepriklausomybę. Mildos Juknevičiūtės nuotrauka
Režisierius Cezaris Graužinis po dviejų premjerų Helsinkio teatruose stato spektaklį „Lietuvos diena“. Jis dirba su jaunais aktoriais, žinomais kaip „cezario grupė“.
„Lietuvos dienos“ eskizas sekmadienį bus parodytas „Naujosios dramos akcijoje“. Kitą dieną „cezario grupė“ vaidins savo spektaklį „Pasikėsinimai“, o režisierius bandys atsidurti Filipinuose – jeigu jo dokumentai neliks įstrigę tarptautiniuose biurokratų labirintuose.

Ne, tai nebus egzotiškos atostogos. C.Graužinio spektaklis „No return“, kurio premjera rudenį įvyko Helsinkio „Viirus“ teatre, dalyvaus festivalyje, kurį Filipinuose rengia pasaulinė teatrų organizacija ITI.

Rugsėjį ir spalį Atėnuose Cezaris repetuos antikinio romano „Dafnis ir Chlojė“ inscenizaciją „Poreia“ teatre. Lietuvių režisierių pakvietė šio teatro savininkas aktorius ir prodiuseris Dimitris Tarlow, pamatęs jo spektaklius „Arabiška naktis“ ir „Užsispyrėlės tramdymas“ pirmame „Sirenų“ festivalyje.

O kol kas – neskubrios, bet kūrybiškos repeticijos „Menų spaustuvėje“. „Be pastovaus repeticijų grafiko, be jokių techninių paslaugų. Dirbame, tarsi tai būtų studijinis spektaklis, skirtas savo galimybėms plėsti ir be baimės rizikuoti, padaryti ką nors ne pagal taisykles“, – sakė 38 metų režisierius, ant švarko prisiklijavęs lipduką „Anti-social“.

* * *
- Cezari, kaip suderinti antisocialumą – t.y. nevisuomeniškumą – ir tai, kad kuriate spektaklį apie Lietuvą?

- Galėčiau demagogiškai atsakyti, kad kartais antisocialumas atrodo pozityviau negu aktyvus socialumas iškreiptomis prasmėmis.

Vieną dieną gali išgirsti rimtus vyrus – sociologus, filosofus – sakant, kad Lietuvoje dabar pribrendo revoliucinė situacija.

Kiti ištiria, kad Lietuvos visuomenė yra nesubrendusi jokioms bendroms veikloms, ji inertiška ir tingi.

Mano „anti-“ galbūt reiškia, kad su aktoriais siekiame išlaikyti vidinę nepriklausomybę, sugebėjimą vertinti, nesivadovaujant dabartinės ideologijos klišėmis.

- Ar domitės politika, sekate žinias?

- Tiesą pasakius, nesidomėjau. Bet kai pradėjome kalbėti apie būsimą spektaklį „Lietuvos diena“, ėmiau skaityti kai kuriuos interneto puslapius.

Nes televizorių žiūrėti yra be galo nuobodu. Ten nieko nauja nerodo. Keičiasi aktoriai, ir tiek.

Taip, truputėlį daugiau skaitau spaudos nei anksčiau. Kartais, kai gaminu valgį, ir radijo klausausi. Kokią nors poleminę laidą. Puse ausies. Ne tiek turinį girdžiu, kiek intonacijas.

Kol kas be galo įdomu. Domėjimasis politiniais bei socialiniais procesais man tapo lyg ir hobiu. Kaip pašto ženklų kolekcionavimas ar panašiai.

- Kokio žanro Lietuvos realybė? Komedija?

- Šita medžiaga neverta komedijos žanro. Tai – netalentingas žanrų kratinys.
- Spektaklį „Lietuvos diena“ kuriate ne pagal pjesę, o pagal pačių aktorių parašytus tekstus. Kaip vyksta darbas? Ar nesusipainiojote?

- Pasiūliau, kad tai būtų spektaklis apie tokią Lietuvą, kurią mes, autoriai, matome. Ir kaip mes reaguojame į tai, kas vyksta.

Darbas prasidėjo ne nuo sumanymo, o nuo jo paieškų. Labai atvirai. Tik paprašiau savo aktorių parašyti esė pagal tokias kryptis: kas aš esu, kur aš einu, apie ką aš svajoju.

- Vadinasi, spektaklis sąmoningai kuriamas apie save?

- Ne, nemanau, kad jį reikia daryti tokį narcizišką. Tokį kapstymąsi nuosavoje bamboje. Pradedi nuo savęs, bet eini universalumo link. Kad tai būtų svarbu ne tiktai man, mano tėtei ir mano mamai.

Aktoriai parašė mano prašytas esė ir atsiuntė man į Helsinkį, nes tuo metu stačiau ten „Žiemos pasaką“.

Gal kad jie rašė žiemą, kai daug sniego ir dienos trumpos, tie rašinėliai buvo pikti ir pilni nevilties.

Supratau, kad tai negali būti spektaklio atspirties taškas. Kaip rašinėliai, jie man visai patiko, tik man atrodo, kad toks depresyvus dairymasis aplink nėra perspektyvi pozicija.

- Kaip pavyko išsikapstyti?

- Tada kitaip suformulavau užduotį ir paprašiau, kad jie parašytų savo biografijas, tačiau tos biografijos turi būti iki pat mirties. Žodžiu – tegu jie parašo savo ateitį. Ir tokią, kokios nori. Ji gali būti net visai fantasmagorinė.

Kai kurios biografijos visai linksmos. Ir aš supratau: jeigu nori idealiai nugyventi ir mirti tokia mirtimi, kokia tau patinka, turi gyventi idealioje visuomenėje, kuri leistų visam tam įvykti.

Pradėjome galvoti, kokia galėtų būti ideali Lietuva, ideali visuomenė. Toliau – kokia galėtų būti ideali Lietuvos istorija. Dar – kokia galėtų būti ideali Lietuvos ateitis.

Atsirado daugybė klausimų mūsų ilgiems pokalbiams. Konkrečius tekstus, dramaturgijos struktūros nuojautą mes pradėjome formuluoti visiškai neseniai.
Premjera numatyta gruodžio mėnesį. Mes turime laiko galvoti. Todėl neskubinu įvykių. Mes klaidžiojame, buvome nuėję tokiomis kryptimis, kurias patys po to sukritikavome.

Kartais susitinkame ir jeigu visiškai nieko neišeina, tiesiog išsiskirstome. Repertuaras mūsų nespaudžia, ir tai vertinu kaip privilegiją. Didelis egzistencinis lengvumas. Mums svarbu tinkamai suformuluoti poziciją.

- Eskizas ant nosies. Neklaiku? Ko žiūrovams tikėtis?

- Nereikia tikėtis vientiso spektaklio. Mes veikiame labai kukliomis priemonėmis, bus pakankamai darbo žiūrovų vaizduotei.

Mes kol kas turime keletą dramaturginių, stilistinių būsimo spektaklio idėjų. Norime per eskizą jas parodyti ir patys pažiūrėti, kurios iš jų gali būti koziriai. O gal ten tik šešetukai?

Ir sėkmės, ir nesėkmės atveju mes turėsime daug naudos. Nes žinosime, ką turime daryti toliau. Bus aiškiau.

Šitą projektą mes darome ne vieni. Jį finansuoja ne tik Lietuvos fondai, bet ir tarptautinė prodiuserių organizacija „Theorem“, veikianti Avinjono festivalyje. „Lietuvos dieną“ globoja ne tik „Naujosios dramos akcija“, bet ir Suomijos festivalis „Baltic Circle“.

Su mumis kartu vaidins jauna, įdomiais metodais dirbanti suomių trupė „Reality Research Centre“. Jie padarys spektaklio dalį apie Suomiją. Sekmadienį po mūsų eskizo pamatysime ir suomių trupės variantą.

Lietuvoje savo dalį mes vaidinsime lietuviškai, o „Baltic Circle“ festivalyje ir kitur, jei bus kvietimų, vaidinsime angliškai. Manau, kad mūsų bendri vaidinimai gali priminti džiazavimą.

Vėliau prie mūsų vaidinimo gali prisijungti ir trupės iš kitų šalių.

- Jūsų artimiausi planai susiję su Graikija, galbūt vėl Skandinavija. O Lietuvoje?

- Lietuvoje aš noriu dirbti su „cezario grupe“. Noriu dirbti bet kuriame teatre, jeigu į statomą spektaklį kaip laisvai samdomus aktorius galėčiau pakviesti savo grupę. Kai mane kviečia, aš teatro vadovams atvirai tai sakau.

Naujienos