Japonai ir lietuviai viename spektaklyje

Rugsėjo pradžioje iš Tokijo į Lietuvą atvyko teatras DORA, kuris mūsų šalyje pristatys bendrą japonų ir lietuvių projektą – Jono Vaitkaus režisuotą Aivaro Mockaus pjesę „Sakura vėtroje”.

Scena iš spektaklio. NDT archyvo nuotr.

Spektaklis buvo sėkmingai rodomas Japonijos sostinėje 2004-ųjų kovą. Jo scenografiją sukūrė Jonas Arčikauskas, muziką – Tomas Kutavičius, choreografiją – Vesta Grabštaitė. Lietuvoje „Sakurą vėtroje“ išvys trijų miestų žiūrovai. Spektaklis bus rodomas Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre rugsėjo 14, 15, Panevėžyje, J. Miltinio dramos teatre – 17, 18 d. ir Kauno valstybiniame dramos teatre – 21, 22 dienomis. Bilietai parduodami šių teatrų kasose. Japoniška teksto dalis bus verčiama į lietuvių kalbą. Spektaklyje vaidina lietuvių ir japonų aktoriai: Vesta Grabštaitė, Inga Jankauskaitė, Vytautas Kaniušonis, Arnoldas Jalianiauskas, Rimas Morkūnas, Kei Ueki, Josuke Sato, Kacuhiko Kubota, Fumijo Sato, Hisao Jokote, Taro Seta, Futoši Inoue, Šiho Kuroda, Hajao Senda, Vataru Koide ir kiti.

Projektą finansavo Japonijos kultūros reikalų valdyba, o į Lietuvą jis atvežtas kaip ES ir Japonijos tautų mainų dalis. Šie metai yra paskelbti ES ir Japonijos mainų metais. Bendras japonų ir lietuvių teatro sumanymas gimė beveik prieš 10 metų žymaus prodiuserio Kazumi Sakabe ir jo mokinės, DORA teatro vadovės, Motoko Tanabe dėka. Pastarąjį dešimtmetį jiedu nuolat lankėsi Lietuvoje, ieškojo kontaktų, bendradarbiavimo galimybių, mezgė ryšius su lietuvių teatralais ir Kauno bei Vilniaus dramos teatrais.

 „Sakuros vėtroje“ projekto idėja kilo, kai Sakabe ir Tanabe sužinojo apie japonės ir lietuvaitės draugystę pokario laikų lageryje, aprašytą žurnale „Veidas”. Nors pjesės siužetas ir pramanytas, jo ištakose – tikri įvykiai. Įdomu ir tai, jog į Tokijuje statomo spektaklio repeticiją kartą atėjo japonas karo veteranas, buvęs sovietų belaisvis, ir papasakojo, kad pjesėje aprašyta lagerio sąlygomis atliekama apendikso operacija jam priminė analogišką jo paties išgyvenimą. Spektaklio kūrėjai atspindėjo ir keletą kitų tikrų faktų, paimtų iš japonų, kalėjusių Sibire, atsiminimų.

Spektaklyje gausu muzikos, sceninio judesio bei efektingų vaizdų, jame persipina iš pažiūros skirtingos, bet kartu keistai artimos japonų ir lietuvių kultūros, vyksta jų netikėtos, spalvingos sankirtos. Daugiaplanė Jono Arčikausko scenografija ir įtaigi Tomo Kutavičiaus muzika sudaro puikią terpę Jono Vaitkaus teatro magijos seansui.

Patyrusiam režisieriui pavyko sujungti japonų ir lietuvių aktorius ir išreikšti bendražmogišką kūrinio idėją. Japonai ir lietuviai tarsi atranda vieną mitologiją – ar tai būtų Užgavėnių ritualas, arbatos ceremonija su aliumininiais kalėjimo puodeliais, ar samurajų šokis su vėduoklėmis tuo pat metu skambant japonų dainai ir lietuvių giesmei. Spektaklis neiliustruoja nykios lagerio tikrovės,– tamsos karalystę čia nutvieskia spalvų, garsų ir jausmų vaivorykštė, ją permainydama į sakralią erdvę.
  
„Sakuros vėtroje“ premjera įvyko Tokijo kultūriniame centre, Ropongi rajone, gražiausiu japonams metu – per patį sakurų žydėjimą, ir susilaukė nemažo meno žmonių bei žurnalistų dėmesio. Kai kurie jų stebėjosi, kad iš jiems beveik nežinomos mažos Europos šalies atkeliavusi kūrybinė grupė pastatė jaudinantį ir tokio japonams netikėto stiliaus spektaklį.