Vakar Vilniuje, Šv.Jono gatvės galerijoje, atsidarė jaunųjų scenografių paroda „Omeny“. „Visa tai, kas kaupiasi OMENY – tikrovės refleksijos, stebuklai, keisti vaizdai, mistika, žaidimai masteliais, nuojautos,– tas, kas kirbina vaizduotę,– kartais materializuojasi darbuose“, sako parodos rengėjos. Keturios jau pažįstamos iš darbų teatre scenografės Irma Balakauskaitė, Vilma Masteikienė, Renata Valčik bei Marta Vosyliūtė savo paroda pažėrė aibes klausimų ir priekaištų.
Tenka sutikti, kad scenografija yra gerokai primiršta ne vien kritikų, bet ir pačių spektaklių kūrėjų: kartais scenografai akivaizdžiai ignoruojami, kartais jie tampa režisierių diktatūros objektu. Tad ar paroda kilo iš nepasitenkinimo?
„Paini situacija: Lietuvos vaizduojamojo meno kontekste scenografai užmiršti kaip dailininkai, teatre į juos nebežiūrima kaip į menininkus, teatro kritikų tekstuose scenografija ignoruojama. Kuratorių ir institucijų rengiamose parodose scenografijai neatsiranda vietos dėl formato neatitikimo bei pačių parodų stygiaus“,– sako scenografės. Klausimas – jei taip mąsto aktyvios scenografės, kodėl prie parodos neprisidėjo dar kelios galybės nelabai aktyvių ar primirštų ir net nežinomų scenos meistrų? O kur vyrai? Ar scenografijos situaciją atspindi šis demografinis „pjūvis“?
Todėl jos šioje parodoje leidžia sau pasireikšti,– išvengę cenzūros, t.y. režisieriaus, sąmatos, realių laiko rėmų, teatro biudžeto ar kitokios – eksponuoja savo minčių eskizus, nerealizuotus projektus bei idėjas. Nes: „Scenografo kūryba dalinama į darbą su režisieriumi, gamybinį procesą, tuštumą po premjeros. Piešiniai, neįgyvendinti projektai, primirštos mintys, paraščių eskizai, atsijoti nuo realių spektaklių vaizdai, vizijų fantomai vėl kaupiasi OMENY.“
Todėl prisipažįstama atvirai ir nekoketuojant: „Mes norime sulaukti medijos, meno ir teatro kritikų dėmesio, paramos, svarios nuomonės ir kritikos“. Tikėkimės, ir parodos lankytojų. Paroda veiks iki rugsėjo 11 d.
Menų faktūros inf.
