Milda Kniežaitė
 |
| Režisierius Paulius Budraitis siekia sujungti Amerikos ir Lietuvos teatro patirtį. „Lietuvos žinių” nuotrauka |
Aktorius ir režisierius Paulius Budraitis neslepia anksčiau buvęs nekantrus. Dabar stengiasi ugdyti kantrybę, nes būti kantriam tenka ne tik teatre, bet ir gyvenime. Ypač kai tikrai žinai, ko sieki.
„Esu emocingas žmogus, bet stengiuosi nepasiduoti emocijoms. Neleisti, kad mano emocijos, kai kiti plaukioja aplinkui ir visokias nesąmones krečia, būtų tokios pat. Svarbu laikytis vidurio ir eiti toliau“, – sakė tarp dviejų repeticijų pakalbintas režisierius.
Jis džiaugėsi pavykusiu rytiniu darbu, nes nuo jo priklausys būsimos repeticijos sėkmė. Williamo Shakespeare´o pjesės „Jei taip, tai šitaip“ premjera Jaunimo teatre bus rodoma balandžio 4 ir 5 dienomis.
Patraukė Lietuvos teatras
Amerikos lietuvis Paulius Budraitis jau šešerius metus gyvena Lietuvoje. Jį į Vilnių pakvietė tėvo pusbrolis, garsus lietuvių aktorius Juozas Budraitis, iš jaunojo aktoriaus ir režisieriaus senelio atsiųstų recenzijų sužinojęs apie sėkmingą giminaičio darbą Sietlo „Annex“ teatre.
Pauliaus tėvas Rimas Budraitis buvo trejų metų, kai išvažiavo iš Lietuvos. Jis dirba Prancūzijos oro linijų bendrovėje „Air France“, mama – patėvio, taip pat lietuvio, įstaigos administratorė. Vienas vyresnis įbrolis – policininkas, kitas – Pasaulio banko nevyriausybinės organizacijos konsultantas.
Paulių dar nuo mokyklos traukė Lietuvos teatras. Kai mokėsi dešimtoje ar vienuoliktoje klasėje, sužavėjo tuomet Čikagoje rodomi režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektakliai „Kvadratas“ ir „Pirosmani, Pirosmani“.
Budraitis studijavo politikos mokslus Indianos universitete, tačiau baigęs studijas pasirinko teatrą. Dirbo aktoriumi ir režisieriumi įvairiuose Sietlo teatruose, rašė pjeses. 1999 metais jo inscenizuotas ir režisuotas spektaklis „Bartleby“ pateko į geriausių Sietlo spektaklių dešimtuką. 2001 metais laimėjęs „Fulbrigt“ stipendiją Budraitis atvyko į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją studijuoti teatro režisūros. Magistro studijas, vadovaujamas režisieriaus Jono Vaitkaus, baigė 2003 metais.
Nuotaikingas spektaklis – susimąstęs žiūrovas
Režisierius prisiminė, kad pirmą kartą pjesę „Jei taip, tai šitaip“ perskaitė dar studijuodamas Indianos universitete. Anglų literatūros dėstytojas per vieną semestrą labai azartiškai pristatė keliolika Shakespeare´o pjesių. Ši jau tada sudomino, nors antrakursis studentas dar niekaip nebuvo susijęs su teatru.
Tragikomedija „Jei taip, tai šitaip“ gana dažnai statoma Amerikoje. Lietuvoje ir šiuo požiūriu Budraičio spektaklis bus premjera. Pasak režisieriaus, istoriškai pjesės likimas gana vingiuotas. Iš pradžių ji buvo atmetama kaip tiesmuka ir moralizuojanti. Galimas dalykas, kad Shakespeare´as ją parašė perskaitęs vieno italų teatro teoretiko esė apie atsirandančią naują formą – tragikomediją. Gana ilgai pjesė ne itin vertinta, nes buvo melodramos laikai. Iš naujo atrasta jau XX amžiuje, kai suklestėjo psichologinis teatras. Rusų poetas Aleksandras Puškinas poemoje „Andželas“ (toks pagrindinio pjesės „Jei taip, tai šitaip“ personažo vardas) savitu būdu išnagrinėjo šį kūrinį ir, lygindamas Shakespeare´ą su Moliere´u, iškėlė pjesės personažų daugiapusiškumą. Praėjusio amžiaus paskutinį ketvirtį į šią tragikomediją pažvelgta dar ir kitu aspektu. Devintąjį dešimtmetį, bent jau Amerikoje, aktuali tapo ir seksualinio priekabiavimo tema.
„Man svarbiausia tema yra žmogaus laikinumas. Visi mirsime, tad kaip mes, kol gyvename šioje Žemėje, vienas su kitu elgiamės, kaip vertiname vienas kito poelgius? – samprotavo pašnekovas. – Pjesė ragina vengti kraštutinių požiūrių į moralę, nes per tą kraštutinumą net ir, regis, labai geras žmogus gali iškrėsti niekšybę. Arba atvirkščiai – nieko gero neduos ir visiška paleistuvystė. Mėginama ieškoti to via media – kelio vidurio. Shakespeare´as nesistengia nustatyti, kas yra moralu ar amoralu, o leidžia žiūrovui pačiam spręsti. Nedrįstu ir aš to mėginti daryti.“
Nepaisant rimtų temų, spektaklis, režisieriaus tikinimu, bus nuotaikingas, vodevilinis, gal net pusiau miuziklas. Pagrindinius vaidmenis atlieka Vidas Petkevičius (Hercogas), Rolandas Kazlas (Andželas), Aušra Pukelytė (vienuolė Izabelė), Aleksas Kazanavičius (Klaudijus). Muziką sukūrė kompozitorius Arnoldas Jalianiauskas, šiame spektaklyje ir vaidinantis. Kaip aktorius, jis gerai suprato teatrą iš vidaus, todėl, pasak pašnekovo, itin gyvai jautė muzikos ir veiksmo santykį. Šiame spektaklyje muzika labai svarbi. Dainos yra ne tik nuotaikingos ir gyvos, bet kartu dramaturgiškai perteikia informaciją.
„Gal pasiteisins toks sprendimas: spektaklis bus nuotaikingas, tačiau žiūrovas išeis susimąstęs, – svarstė režisierius. – Pjesė todėl ir įdomi, kad jos pabaiga nėra tokia jau aiški. Ir personažai baigiantis spektakliui lieka priblokšti: lyg ir gražus finalas, bet kažkas čia ne taip.“
Per ieškojimus – į gilumą
 |
|
Trumpai
|
Budraitis Jaunimo teatro žiūrovams jau pažįstamas iš 2005 metais pastatyto spektaklio „Šventųjų vaidinimai“. Kauno valstybiniame dramos teatre 2003 metais su režisieriumi Jonu Vaitkumi pastatė „Venecijos pirklį“. Šiek tiek prisidėjo prie Vykinto Baltako ir Oskaro Koršunovo 2004 metais statytos šiuolaikinės operos „Cantio“, rodytos Miuncheno bienalėje ir per „Gaidos“ festivalį. Joje ir vaidino. Epizodinį vaidmenį sukūrė ir režisieriaus Vaitkaus kino filme „Vienui vieni“, o šio režisieriaus spektaklyje „Pati pradžios pradžia“ vaidino Pajacą.
Režisierius ir aktorius Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dėstė vaidybą Airos Naginevičiūtės šiuolaikinio šokio kursui. Dėstė ir garsaus rusų režisieriaus Vsevolodo Mejerholdo biomechanikos pratimus Lietuvoje ir Islandijoje. Ten važiuos dėstyti ir ateinantį spalį.
Retkarčiais Budraitis vis grįždavo padirbėti ir Amerikoje, Čikagoje. Ten sukūrė „Šventųjų vaidinimų“ ir Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimo ir bausmės“ eskizus.
„Nesistengiu kurti teatro elitui. Mėginu kalbėti paprastam žiūrovui, kuris ateina į teatrą. Ir ta vodevilinė forma, mano manymu, padės nuteikti žiūrovą teisingai ir kartu kelti spektaklyje svarbius klausimus, – apie premjerą „Jei taip, tai šitaip“ kalbėjo režisierius. – Ciniškai nusiteikęs žmogus gali matyti tik tą populiarią formą ir galvoti: „Ai, pataikauja“. Tiesą pasakius, man nesvarbu, tegu sau galvoja. Tik bus įdomu stebėti, kokia tų žmonių reakcija. Man didelė garbė ir malonumas dirbti su tokiais aktoriais, kurie nebūna patenkinti, bet nuolat ieško ir eina vis gilyn ir gilyn. Man tai labai prie širdies.-
Tobulas variantas
Budraitis nežino, kiek dar bus Lietuvoje. Grįžti į Ameriką vis dėlto nenorėtų – nejaučia tokio didelio vidinio postūmio. Kaip ir anksčiau, norėtų dirbti ir Lietuvoje, ir Amerikoje. O gal dar kitose šalyse.
„Visada turėjau tikslą atvažiuoti į Lietuvą, čia pagerinti savo supratimą apie teatrą ir grįžti su tokia hibridine patirtimi, kokios niekas kitas neturi. Tačiau realybė slegianti: kol ten prasimuši, kol rasi vietą, kad iš teatro galėtum pragyventi, dirbsi įstaigose ar kitokį su teatru nesusijusį darbą“, – kalbėjo režisierius.
Kita vertus, Čikagoje konservatyvesnis požiūris į teatrą ir pagrindiniuose iš daugiau kaip 200 teatrų vyrauja realizmo tradicijos. Niujorke daugiau įvairovės, bet ten ir konkurencijos daugiau. Menininkas nesigaili atvažiavęs į Lietuvą, tačiau pripažįsta, kad čia vis dėlto sunku jaunam režisieriui dirbti.
„Daug kartų girdėta, kad teatras išgyvena sunkų laikotarpį, tačiau tas sunkus laikotarpis yra aktorių kasdienybė. Jie gauna labai mažas algas ir laksto visur – garsinti, filmuotis ar dar ką nors daryti. Žmonės labai daug dirba ir labai mažai už tai gauna. Dieną repetuoja, vakare išgyvena kelių valandų spektaklį, o ryte – prašom vėl pradėti iš naujo. Tikrai sunkus gyvenimas, kai negauni už tai atlygio, – kalbėjo pašnekovas. – Atsiranda apatiškumo, cinizmo ir tokio požiūrio: „Ai, jaunas režisierius, ką jis ten gali žinoti?!“ Tuo metu Amerikoje aktoriai džiaugiasi, kad tik kas pakviečia dirbti – tokia žiauri konkurencija. Vien Niujorke yra maždaug 70 tūkst. aktorių, kurie skelbiasi oficialiai, bet iš tikrųjų jų turbūt yra dar daugiau.“
Režisierius juokavo, kad išeitų tobulas aktorius, jei lietuvių gebėjimą viską daryti būtų galima sudėti su amerikiečių aistra, azartu ir profesionaliu požiūriu į darbą. Amerikoje net ir tie aktoriai, kurie negauna atlygio už darbą, kartais elgiasi profesonaliau už lietuvius aktorius, kas mėnesį gaunančius algą. Labiau atsiduoda savo profesijai, nepaisydami darbo valandų, ir eina ne kaip į darbą – į savo pašaukimą.
„Yra ir labai daug gerų dalykų, – apie darbą Lietuvoje kalbėjo režisierius. – Todėl ir nepabėgau. Tas kasimasis gilyn gal yra lietuviškas bruožas. Lietuvis aktorius gal mažiau imlus iš pradžių, bet kai jau užsikabina – yra pasiruošęs nerti. Iš pradžių atsargus, bet kai supranta mintį – užsidega. Ir dažnai mąsto kitaip, negu aš. Kitaip mato, supranta ir pateikia man siurprizą – visai kitą požiūrį. Mano repeticijų procesas labai atviras. Svarbiausia, kad būtų rasta geriausia idėja.“
Trumpai
Paulius Budraitis gimė 1972 metais. 1995 metais baigė Indianos (JAV) universitetą. Dirbo aktoriumi ir režisieriumi įvairiuose Sietlo teatruose. 2001 metais atvyko į Lietuvą. 2003 metais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė teatro režisūros magistro studijas ir dėstė vaidybą. 2005 metais Jaunimo teatre pastatė spektaklį „Šventųjų vaidinimai“, 2003 metais Kauno valstybiniame dramos teatre su režisieriumi Jonu Vaitkumi – „Venecijos pirklį“.
