Šiame spektaklyje nerasime šiandien populiarių postmodernistinių žaidimų, fragmentiškumo, nenuoseklumo, kūniškumo reprezentacijos, vulgarumo, sunkiai šifruojamų metaforų ar simbolių gausos.

Atrodė, kad Dainiaus Kazlausko režisūra – tai savo vaidybos manieros klonavimas, todėl scenoje vaidenosi trys Kazlauskai, įgavę trijų aktorių pavidalus.

Scenoje vyrauja žaismė, emocijos, nuotaikų kaita. Aktoriai, rodos, mėgaujasi savo vaidmenimis, nes iš tiesų, autoriaus meistriškai suvinklioti kiekvieno personažo bruožai, pomėgiai, nuotaikų ir nuomonių kaita.

Keistas atrodo Nekrošiaus nenoras savo kūryboje pripažinti aktualumo ar šiuolaikiškumo dėmenį. Galima išbraukti dabartį iš apmąstymo lauko, bet negalima išvengti buvimo apibrėžtoje erdvėje ir laike.

Būtina akcentuoti mūsų lėlininkų aukšto lygio profesionalumą, sudėtingiausios technikos įvaldymą, sugebėjimą įgyvendinti nelengvą kūrybinį sumanymą.

Vytauto V.Landsbergio režisūrą šiame spektaklyje sudaro tai, kad jis leidžia maksimaliai atsiverti rudnosiukiškiausiam pasaulyje aktoriui Ainiui Storpirščiui.

Teatras kunkuliuoja – tiršta metaforų ir simbolių smala, deginanti scenos membraną; spragančios grakščių (ir ne visai) perkėlimų žarijos; pragaro spiralė, pakibusi ant būgno lėkštelės.

Sunku nesižavėti Gintaru Varnu – tai pedagogas, išugdęs kursą, kuris nori pabėgti nuo mokytojo ir eiti savo keliu. Net drįsta maištauti. Tiesa, pagarbiai.

Atlikėjo uždavinys – iracionalus veiksmas su daiktais. Mūsų akiai neįprastais būdais pakelti, nukelti, išpilti, mesti, nunešti, padėti, vėliau visa tai paaiškinti žodžiu. Ir vėl ne vienas iš „Naujojo Baltijos šokio“ žiūrovų klausė: o kur čia šokis?

Galbūt čia kliedesys iš fantastikos srities, tačiau vis dėlto galvoju, kad šio scenografo vaizdinių prikėlimas antram gyvenimui nūdienėje scenoje būtų suskambėjęs itin dantiškai.