Aki­vaiz­du, kad abi me­ni­nin­kės for­ma­vo­si tarp­tau­ti­nė­je erd­vė­je, ati­trū­ku­sios nuo įpras­tos ap­lin­kos. Sve­ti­mo­je for­muo­ja­mi nau­ji so­cia­li­niai san­ty­kiai iš­ke­lia daug įvai­rių klau­si­mų, su­si­ju­sių su ta­pa­ty­be, taip pat ir tau­tiš­ku­mu.

Ne pačiu dėkingiausiu leidinių pristatymams metu pasirodė prisiminimų, pokalbių, laiškų knyga „Algimantas Masiulis: siela po teutonų riterio šarvais“. Didžiulis, pagiriamojo žodžio vertas darbas!

Dievaž, kirba šventvagiška mintis: kodėl, davęs guvų, kūrybišką, kunkuliuojantį protą, Dievas atima fizines žmogaus pajėgas... Neišmanau, kiek drąsos ir jėgos reikia turėti išėjus į paskutinę savo tiesiąją. Žinau tik viena – Vida šių savybių turėjo su kaupu.

Ruoštis būsimam klestėjimui reikia dabar. Pradžioje - sisteminiais veiksmais, pervadinant ministerijas. Švietimo ir mokslo ministerija verta Ūkio ministerijos vardo, bet visas kitas ministerijas reikia vadinti Kultūros ministerijomis.

Jeigu šiandien kas automatiškai kartoja, kad „nėra bilietų“, galima ramiausiai suprasti, jog tokiam žmogui ir nereikia, kad jų būtų. Jiems vis tiek! Todėl greičiau teatras yra jų atstumtasis.

„Eugenija – labai atsakinga, labai kaprizinga, bet kibi ir stipri partnerė. Gal ne specialiai, gal nejučiomis, bet kol prieš spektaklį ji nesurasdavo aukos, su kuria nesusiginčydavo iki skausmo, spektaklis neprasidėdavo”, – prisimena Kostas Smoriginas.

Apdovanota ne vien dailininkės talentu, Jūratė pasižymėjo ir režisūrine vaizduote, visada mokėjo tiksliai suformuluoti kuriamo spektaklio idėją. Režisieriai atsimena, kokia ji buvo jautri kritikos nuomonei. Šiandien kritikai vėl skiria jai savo išskirtinį dėmesį.

Jūratė gavo „Kristoforą“ už scenografiją Jono Vaitkaus „Personai“. Jos vienuoliktas spektaklis. Ji sakė: visada atrodo (bijau), kad daugiau nieko nebesugalvosiu. O prieš akis buvo praktiškai viskas. Jai 32.