Po tokio vaidinimo mūsų artistai jautėsi išniekinti. Niekam nereikia spektaklio subtilumo, poezijos, niuansų. Kaip teks vaidinti parke, kur greta rodoma pora šimtų spektaklių?

Nors ekonominės krizės palaužta Latvijos opera vis dar balansuoja ant bankroto ribos, teatras, nepamirštantis savo misijos ir visapusiškai rūpindamasis spektaklių kokybe, įrodo esąs vertas pagarbos ir pagalbos.

Pirmą kartą festivalio svarbiausią apdovanojimą išsivežė užsieniečiai. Tai ne tik didelis džiaugsmas studentams, bet ir svarbus įvykis Lietuvos vaidybos mokyklos istorijoje.

Taip, tai paskutinė vakarienė, tačiau kartu ir ekspresyvi intelektuali diskusija apie tai, kaip paversti žmogiškumą „-izmu“. Ar gali tapti įstatymu pagarba žmogaus sugebėjimui kurti, mąstyti ir jausti.

Ritualas – praeiti besigrimuojančius aktorius – būtinas „Saulės teatre“: jis primena, kad atėjai į svečius, esi čia laukiamas, bet žiūrovams nebus vaidinama, kad teatras atsiranda staiga, iš niekur.

Teatrui sutikus dalyvauti šiame renginyje, režisieriui Eimuntui Nekrošiui, „Hamleto“ aktoriams ir visai kūrybinei grupei iškilo nelengva užduotis sutrumpinti trijų su puse valandų spektaklį beveik per pusę.

Pasaulio istorija iš australų pusės gali skambėti lygiai taip pat mums keistai, kaip ir kryžiaus žygiai arabų akimis. „Mes susidūrėme su teorija, kad naciai savo ikonografijai pasivogė senovės indų simbolį svastiką”.

„Bergmano dvasia – tai nenuilstanti naujos teatro išraiškos paieška. Teatro, kuriame Aktorius ir Tekstas su viltimi laukia unikalaus Aktoriaus ir Žiūrovo susitikimo”, - rašoma festivalio pristatyme.

Torunės temos: karo metai ir Leningrado blokada, kanibalizmas; suaugęs sūnus, nepažindamas motinos, ją išprievartauja; čigonaitė suvilioja įtėvį, pagimdo jam vaiką, kitą įdukrą įtėvis sudegina savo duonkepėj...

Migracija, krizė, utopija. „Wienner Festwochen“ šios temos nuo spektaklio į kitą migravo, kartais tapdamos pesimistinėmis, bet vis dažniau – su viltimi. Antraip – velniam tas teatras kuriamas, jei nesitikima nieko pakeisti?