„Labai paprastoje istorijoje“ iš tiesų niekas nieko nešokiruoja, siužetas nepainus, gyvenimiškas, akcentuotos vertybės aiškios ir paprastai suprantamos visiems.

Vasarį Klaipėdoje pristatytas OKT/Vilniaus miesto teatro premjerinis spektaklis „Kartu“. Spektakliu tarsi sugrįžtama į pirmapradžius potyrius, kai visa buvo skaistu, nekalta, o seno kūno poezija ir grožis nebuvo kvestionuojamas.

Viskas prasideda nuo pavadinimo: originalųjį „Le Libertin“, filosofinį-socialinį libertino terminą pakeitus visiems lietuviams suprantamu ir artimu „Paleistuviu“, kitko tikėtis sunku.

OKT/Vilniaus miesto teatro mini festivalis Klaipėdoje „Ten būti čia” startavo vasario 7-ąją uostamiesčio Koncertų salėje vienos dalies muzikine pjese trims balsams – Birutės Mar „Grimo opera”.

Režisierius Nekrošius neina į kompromisą, todėl yra nešiuolaikiškas, versdamas žiūrovus savo ilguose spektakliuose mąstyti, o neretai ir keiksnoti savo neišmanymą, kai metaforos ir simboliai tampa neįkandami.

Blizgančiais konfeti nubarstytais laipteliais teatras leidžiasi ten, kur kažkada, jaunystėje, mėgo būti – į populiarumą, skandalus, masinio dėmesio išlepintą prabangą.

Buitinė „Kartu” situacija pjesėje tampa pretekstu ne tik komiškiems dialogams, bet ir intymiems atsivėrimams.

Pasiūliau į spektaklį kartu nueiti bičiulei, lakuoto žurnalo darbuotojai. Bet pamačius spektaklio „Kartu“ plakatą, jos ketinimai kardinaliai pasikeitė. Nesusigundė ir bičiulis, valdiškos įstaigos klerkas.

Groteskas, parabolė, tragifarsas, absurdas ir simbolizmas, karikatūra, parodija – visi šie daugialypio tikrovės iškraipymo instrumentai čia laisvai migruoja iš pjesės į spektaklio pliušinius smėlynus ir atgal.

Vaitkaus abstrakcijos ima grimzti nuo sunkios ir senstelėjusios tiek dekoracijų, tiek ir aktorinės butaforijos, nes mažiausiam jausmui ir užuojautai čia ne vieta.