Režisierius Paulius Budraitis gerai susipažino su „Jei taip, tai šitaip“ naujausių pastatymų traktuotėmis ir nė vienos nepaneigė, o supynė jas visas: pjesės pabaiga išties keista, kur gėris anaiptol nelaimi, o jei laimi, tai kas tai? Moralė ar diktatūra?

Jei tradicinį politinį teatrą galima prilyginti gyvenimo veidrodžiui, tai tas veidrodis, kurį pateikia Cezario grupė, yra neabejotinai kreivas. Smagiai kreivas.

Žiūrovui iš šio J.Vaitkaus spektaklio reikia laukti ne išraiškingos formos, o jaudinančio turinio. Meninė realybė šiuo atveju slypi sunkiau apčiuopiamoje gelmėje – aktorių sukurtų personažų emocijose.

„Mes nesekame amerikietiško miuziklo pėdsakais. Jam suteikiame šiek tiek savo požiūrį",– tvirtina miuziklo režisierius Aidas Giniotis.

Kauno muzikiniame teatre įvyko Aido Giniočio režisuoto miuziklo „Bučiuok mane, Keit“ premjera. Pats režisierius šį savo darbą viename interviu pavadino „įžūliu, chuliganišku“.

„Jei taip, tai šitaip“ šiuo metu teatro praktikų laikoma bene šiuolaikiškiausia Williamo Shakespeare’o pjese, sulaukiančia vis naujų ir naujų, dažnai gan radikalių interpretacijų.

Vaitkaus spektaklis „Ivona, Burgundo kuni­gaikš­tytė“ Jaunimo teatro scenoje – tikra atgaiva, sakyčiau, režisieriaus kūrybinis atgimimas po nenusisekusių spek­taklių.

„Valkirijos“ projektas galėjo tapti įspūdingu dviejų „lėto meno“ adeptų susitikimu. Bet įvyko gal lauktas, o gal ir nelauktas dalykas: režisierius nusprendė Wagnerio dramą statyti atsietai nuo Wagnerio muzikos.

Tekste galima įtarti esant gyvos emocijos ir lengvo humoro, nors spektaklyje iš esmės skamba vien aukštas tonas.

Stebint didžiules daugumos aktorių pastangas kurti „psichologinį“ teatrą, išties sunku patikėti, kad spektaklis pastatytas šiandien, XXI amžiuje.