L.S.Černiauskaitės pjesės „Liučė čiuožia" premjera OKT teatre, „Domino" teatro scenoje: sunku susitaikyti su mintimi, kad šiuolaikinę lietuvišką pjesę taip adekvačiai ir raiškiai mūsų teatrinėje kasdienybėje nuskambėti privertė statytoja atvykėlė.

Christopho Willibaldo Glucko operos „Orfėjas ir Euridikė“ premjera rugsėjo 28 dieną naująjį sezoną pradėjo Nacionalinis operos ir baleto teatras.

Šiandien dar galima sakyti, kad Jono Vaitkaus „Juodvarnis“ nebaigtas, nes jam trūksta prasminės dinamikos.

Pabrėžtinai žaidybiška, ironiška Glaserio Šekspyro „Audros“ interpretacija – pakankamai tolygi ir išbaigta savo užsibrėžtose ribose. Bet ribos, mano galva, ankštokos.

Pasirinkusi Žemaitės komediją, režisierė Laima Adomaitienė liko ištikima savo kūrybiniams principams ir drąsiai transformavo „Tris mylimas“ į judesio, šokio, žingsnio, ritmo, garso, muzikos prisodrintą formą.

Iš tiesų sunku numanyti, kaip galima inscenizuoti muzikos kūrinį, parašytą visiškai ne tuo tikslu, ir dar sunkiau įsivaizduoti, kaip tai padarys režisierius, puikiai suvokiantis J.S.Bacho pasijos tikrąją paskirtį.

Kai teatro vyriausiasis administratorius Rimantas Štaras atidaro duris ir mandagiai leidžia suprasti – eikite, spektaklis baigėsi, eikite namo, žiūrovai neskuba, – prieš žengiant į išorę verta atsirinkti, kas yra kas ir kur yra čia...

Tai, ką daro šviesiaplaukė, žydrų akių ir nepaprastai skaidriai baltų marškinių ketveriukė, spektaklio afišoje žvelgianti į žydrą dangų, nepavadinsi spektakliu.

Statant operas dažnai dėmesys sutelkiamas į stambius muzikos ir veiksmo blokus, kurie tarsi kreipia į kitus lygmenis, kitokius išgyvenimus, o čia drįsčiau kalbėti apie supsichologintą, sužmogintą Wagnerio operą.

Jau tampa dėsniu, kad mūsų naujoji režisūra Lietuvos teatrų scenose elgiasi su klasikinės dramaturgijos kūriniais panašiai, kaip naujieji lietuviai vairuoja visureigius.