„Tai pramoga, bet išties rimta”, „svaiginanti kelionė”, kur „aktoriai puikiai, darniai, neįtikėtinai meistriškai ir lanksčiai keičia vaidmenis”, „neabejotinai privalomas šio rudens spektaklis”, – entuziastingai skelbia Suomijos spauda.

Benas Šarka tapo neatsiejama mūsų pajūrio kultūrinio landšafto dalimi, kaip Jūros šventės išdurnėjimas, kaip kvadratinis Kongo džiazas, kaip Rastausko raliavimai ir Anapilio klubas, nužengęs anapilin.

„Liučė čiuožia“ sutrikdė kai kuriuos teatro meno vertintojus – vienas po premjeros pasirodžiusios recenzijos autorius įtarinėjo prie spektaklio pridėjus ranką patį „OKT“ metrą, nes per daug gerai išėjo.

Spektaklio dailininkas ir režisierius Vitalijus Mazūras didžiojoje „Lėlės“ teatro scenoje įpūtė bežodžio teatro dvasią ir tarsi Poseidonas savo vandenų karalystėje sukūrė savitą pasaulį.

Stebėdamas tokį spektaklį vaikas tarsi iš šalies pažvelgia į jam rūpimas problemas ir kartu pasijunta esąs toks ne vienas. Bet ar pasijuto tokiu Kauno žiūrovas?

Masalskio „slėpiniai“ yra jo individuali charizma ir nenumaldomas poreikis kurti taip, kaip liepia sąžinė.

Ką apie šią savo pjesės sceninę interpretaciją mano pjesės autorė, galima tik spėlioti – susitikime su žiūrovais itin kukli Marsot įspūdžiais per daug nesidalijo. O Masalskis trumpino pjesę ir sudėliojo kiek kitokius akcentus.

Visą laiką maniau, kad Laura Sintija Černiauskaitė parašė rimtą dramą. Yana Ross nuosekliai bando mus įtikinti, kad tai – lengva komedija.

Skirtingai nei prieš ketverius metus Valstybiniame jaunimo teatre pasirodęs Algirdo Latėno „Liučės“ pastatymas, Y.Ross spektaklis atvėrė visą rašytojos ir dramaturgės L.S.Černiauskaitės kūrinio jėgą.

Yana Ross lengvai sujungia teatro ir gyvenimo materijas, įskeldama jei ne dramatiškas, tai bent ironiškas nuotaikas. Ironija ir juokas Černiauskaitės pjesę paverčia šiek tiek absurdiška.