Režisierius pirmą kartą savo kūrybiniame kelyje pateikia ne tiek meniškai laisvą Shakespeare´o interpretaciją, kiek dar vieną galimybę analitiškai pažvelgti į teatro prigimtį.

Vieni palaikė kontroversiškai nusiteikusį režisierių Joną Vaitkų, kuris ne be priežasties kabinėjosi prie vakaro herojaus, kiti rimtai klausėsi menininko patarimų, kad „reikia keisti savo požiūrį".

Režisierius „išmetė" aktorius į avans­ceną ir jie vos ne alkūnėmis kliudė žiūrovus. Tokios ekstre­malios sąlygos sukurtos ne vien dėl režisūrinės koncepcijos, bet ir tam, kad aktoriai taptų savo vaidmenų režisieriais.

Castellucci teatras - tai teatro agonija arba jo pragaras. Jame ne tik išnyksta aktorius, kaip veikiantis žmogus, bet ir pamatines laiko ir erdvės jungtis pakeičia abstrakčios vaizdų kombinacijos.

Vienas reklaminis stulpas milžinišku mėsmalės sraigtu ir krauju aptaškytais stiklais kviečia į miuziklą „Svynis Todas – demonas kirpėjas“, o už 50 metrų nuo jo kitas – į konferenciją „Šviežias kraujas – jūsų verslui“. Kas gražiau iliustruotų krizę?

Kazlas neneigia stereotipų - žaidžia jais. Stumteli jų žiūrovui, o šis pagauna ir klusniai seka aktoriui pavymui, kol galiausiai susivokia įklimpęs visai nejuokinguose plotuose.

(Maršrutas pėstiesiems ir visų rūšių antžeminiam, požeminiam ir padangių transportui, dvikojams, keturkojams ir klasikams)

Rolandas Kazlas, kurį laiką manęs, kad nesupranta poezijos, surado sau artimą poetą. „Lėlės" teatre įvyko aktoriaus monospektaklio „Geležis ir sidabras" pagal Vlado Šimkaus eilėraščius premjera.

Režisierius nusprendė peržengti ribą - įbrido į smulkių interpretacijų tankmę, užpildamas žiūrovus ženklų, aiškinimų, palyginimų, sutelktų be atodairos, vos telpančių vieno spektaklio rėmuose, lavina.

Vieni palaikė kontroversiškai nusiteikusį režisierių Joną Vaitkų, kuris ne be priežasties kabinėjosi prie vakaro herojaus, kiti rimtai klausėsi menininko patarimų, kad „reikia keisti savo požiūrį".