Cezario Graužinio spektaklis „Dafnis ir Chlojė“, pastatytas Atėnų „Poreia“ teatre, sulaukia vis daugiau atsiliepimų graikų spaudoje. Pateikiame dar keletą recenzijų.

Žiūrėdamas, keikdamasis, tarpais ir nuobodžiaudamas, vis tiek supranti, kad tai yra lygis, ta kokybė, kuri garantuoja, jog per spektaklį patys žiūrovai nejaus gėdos dėl aktorių ir dėl režisieriaus.

Kai Lietuvoje praūkė „Sirenos“ ir iki pavasario nenusimato jokio festivalio, pats laikas krautis lagaminus ir šįkartinė teatrinė stotelė tebus Berlynas su seniai jau bematytais jų garsiųjų režisierių spektakliais.

Cezaris Graužinis graikų teatrui naujuoju spektakliu priminė juoką, jaudulį, minties skaidrumą ir poreikį žaisti.

Londono Riverside Studios atsidarė pirmoji tarptautinė Centrinės ir Rytų Europos atlikėjų menų mugė.

Profesoriai teatrologai, teatrologijos kurso studentai, Berlyno aktoriai ar (graikų) teatrą mylintys ir juo besidominantys žmonės galėjo ne tik stebėti Antika „kvepiantį“ spektaklį, bet ir dalyvauti režisieriaus teoriniame bei praktiniame seminare „Balsai, kūnai ir antikinė graikų tragedija“.

„Neliečiamosios temos“ tampa bene jautriausia šių dienų teatro vaikams vieta. Aišku tik viena, kad tabu reikia ne laužyti, ne atsisakyti, o kalbėti apie juos.

Kaip teigia tarptautinio teatrų vaikams festivalio organizatorius Tony Reekie, „didžiausia problema, su kuria susiduria kitokio teatro vaikams kūrėjai, yra ta, kad suaugusieji bando savo atžalas apsaugoti nuo pasaulio, kurį patys sukūrė”.

2005 m. sausį Teherane pirmą kartą parodytas choreografės Helenos Waldmann spektaklis buvo didžiulis politinio teatro įvykis.

Daugeliui jis asocijuojasi su nykia ir depresiška pasaulio realybe, kurios, kaip teigia daugelis britų, keliskart daugiau Becketto pastatymuose nei pačioje dramaturgijoje.