Этой премьеры в Русском драматическом театре ждали как никакой другой в нынешнем сезоне. И не мудрено.

Valentino Masalskio ir Jono Vaitkaus premjeros: aktoriaus įvaizdis, teatro įvaizdis.

Kaip Vaitkus teatrą pasiryžo grąžinti į nacionalinio teatro proceso tėkmę, taip teatro kritikas nusprendė spektaklio vertinimą pateikti platesnei užsieninei ir itin tikslingai vietos auditorijai.

Balandžio 25 d. „Menų spaustuvėje", buvo pristatytas naujo režisierės Reginos Garuolytės spektaklio „Pijoko chrestomatija" pagal Herkaus Kunčiaus pjesę eskizas.

Pavasaris - premjerų metas. Kauno valstybiniame dramos teatre režisierius Rolandas Atkočiūnas nusprendė teatro mėgėjams į rieškutes vėl padalyti moralės.

Lietuvos rusų dramos teatras apsivalė nuo pigiausių komedijų šleifo. Jo vieningas kolektyvas priima pačius sunkiausius kūrybinius iššūkius. Spektaklius stebi atidi, inteligentiška ir ne tik rusakalbė publika.

Esminis ir didžiausias Masalskio nuopelnas - kad pjesės tekstas lengvai nukeliauja iki klausytojų ir nė vienas skiemuo nenukrenta, pasak Ionesco, į kurčiųjų ausis.

Pirmoji „Dėdės Vanios" premjera pateikė dvi naujienas - vieną blogą, kitą gerą. Bloga yra ta, kad spektaklis pasirodė neparuoštas, gera - kad spektaklis yra proceso pobūdžio, ir premjeros „giljotina" jo neturėtų numarinti.

„Aš sergu. Aš paliegęs nuo galvos iki kojų", - šiuo Voltaire´o epigrafu austrų rašytojas Thomas Bernhardas pradėjo savo pjesę „Pasaulio gerintojas". Pjesė tarytum parašyta Valentinui Masalskiui.

Gintaro Varno ir Erico Lacascade´o premjeros: lietuvių scena jau turi savo Shakespeare´o statymo kanoną. Tokį turi ir Antonas Čechovas, savotiška etikete prilipęs ne tik prie atskirų režisierių, bet ir aktorių.