... Bet juk O’Neillo pjesėje kaip personažų egzotiškos fantastinės svajonės simbolis figūruoja kapitono Adamo Branto burlaivis – kliperis? Burlaiviai, kaip žinia, neturėjo garo sirenų, jų signalas buvo varpas...

Šio spektaklio personažai dažnai primena šachmatų figūras, judančias pagal neįveikiamas schemas. Kas tų schemų autorius? Dievai, likimas ar Sigmundas Freudas? Kas žaidžia šią partiją – O’Neillas ir Areima? Kas nugali?

Areima, kaip tikras lietuviškai rusiškos režisūros mokyklos auklėtinis, „Prakeiktuosiuose“ situaciją ir veikėjų poelgius motyvuoja iš esmės psichologiškai. Bet psichologinė motyvacija čia – anaiptol nepakankama.

Daugiausia dėmesio Stanislovas Rubinovas sutelkia į darbą su aktoriumi, o apie visa kita, regis, nė nepagalvota. Režisierius naudojasi primityviomis detalėmis, jo sprendimai labai tiesmuki, tekstas perskaitytas pernelyg tiesiogiai, spektaklis atrodo kone mėgėjiškas.

Giedrės Ubartaitės ir Eglės Sirvydytės spektaklis „Mono tyla": Kas pirmiau – šokis ar muzika? Dar viena šiųmetinė „Atviros erdvės" premjera „Mono tyla" teigia, kad abi šios dalys turi atsirasti kartu.

Kodėl negaliu visu balsu sušukti, kaip apie kai kuriuos kitus Kauno teatre matytus pastatymus: „Bravo, Metre“? Kas trukdo priimti ir suvokti režisieriaus koncepciją, sumanymo esmę? Kodėl nepalieka įspūdis – nebaigtas, nesudėliotas, fragmentiškas darbas?

Juokingai susilenkęs Jurašas lygia greta su Laucevičiaus Kreontu azartiškai vaidina tarsi groteskinį jo šaržą. Matyti didžiulė vaidybinė Jurašo sugestija, energija ir veržlus temperamentas. Štai toks yra jo repetavimo būdas.

„Raštininkas Bartlbis" Jaunimo teatre: Bartlbio nešamos paslapties mįslė taip ir liko įminta tik miglotai, tačiau režisieriui pavyko įtikinamai papasakoti istoriją apie visuomenės pasidavimą (ar tiesiog parsidavimą) spalvotosioms kupiūroms.

Beveik visus etiudus persekiojo nenutrūkstantis žodžių srautas, aktoriams užkertantis kelią sukurti visaverčius, nevienspalvius vaidmenis bei pabrėžiantis režisūros trūkumą. Momentai, per kuriuos aktoriai bendraudavo su publika – patys gyviausi.

Nors ir matoma režisieriaus Rolando Kazlo intencija papasakoti graudžiai juokingą istoriją, tačiau spektaklis vis dar ieško savo žanro, jam trūksta ryškesnių kontrastų, aiškesnio akcento.