Amerikiečių režisierė Yana Ross pripildo spektaklį metaforiškų užuominų, kabliukų ir gilių aliuzijų. Ji palieka laiko veiksmui ir minčiai, pasitiki žiūrovo gebėjimu kurti asociacijas. Su dramaturgės Sarah Ruhl tekstu ji elgiasi su postdraminiam teatrui būdinga drąsa.
Balandžio 4 dieną, 18 val. įvyks lietuviškoji „Ivanovo" premjera. Liepos mėnesį „Ivanovas" bus pristatytas 15-tajame tarptautiniame festivalyje „Jaunojo teatro susitikimai" Grenoblyje.
Turint omeny, kad Janio Rainio pjesė „Pūsk, vėjeli!“ Latvijoje pastatyta jau 47-tą kartą, akivaizdu, kad nacionalinės dramaturgijos mūsų kaimynai nesigėdija. O džiugiausia, kad miuziklas įrodė Latvijos provincijos teatrų kokybinį pajėgumą.
Lietuvis režisierius neeksperimentavo, nemėgino dekonstruoti klasikinės dramos, nesudarkė jos teksto. Jis turėjo aiškią sceninę idėją ir tvirtą poziciją. Jo vizijos įkvėpti aktoriai drąsiai atliko rizikingą ekspediciją į tragedijos planetą.
Emociniai spektaklio taškai visą laiką kito. Iš pradžių tai buvo pasakojimas apie Tatjaną. Išsitiesinus spektaklio kreivei, išryškėjo galinga Onegino linija.
Vienatvės tema nėra unikali, bet jos pateikimas per absurdo prizmę suteikia savitumo ir dinamiškumo. Farsas, komiškumas – tai galimybė žiūrovui atsikvėpti nuo temos.
Rimui Tuminui - Stanislavskio premija už „Sezono įvykį“. Ar taps Gabrielės Tuminaitės pastatyta „Emilija Galoti“ įvykiu - ir kokiu? Kol kas - pirmieji atsiliepimai.
Vertepas – tradicinis slavų tautų kalėdinis lėlių teatras, labiausiai paplitęs XVI-XIX amžiais. Klasikinio vertepo pagrindinis elementas - mobili dviejų aukštų medinė dėžė - scena.
Gabrielė Tuminaitė, kaip praneša teatras, neseka tradicijomis ir atsisako sentimentalumo: „Nemoteriškai kieta, ekspresyvi režisūra „nulaužia“ Lessingo kodus absurdo teatro visrakčiais“.
naujienų prenumerata 