Režisierius Valerijus Griško, prieš dvidešimt septynerius metus pastatęs pjesę Lietuvos rusų dramos teatre. Lyg ir statęs ją Krasnodare ar dar kur kitur. Dabar jam šešiasdešimt. Prisipažįsta mėgstantis kartotis.

Į kadrą pagauti vilniečiai yra tokie komunikabilūs (žinoma, lietuviškai droviai), kad tai beveik prilygsta dar vienam stebuklui.

Bendras choreografės ir kompozitorės darbas padėjo sukurti „skambantį“ šokį. Judesiai tiesiog įkūnijo muziką, nors nė karto nesukėlė minties, kad būtų šokama „patakčiui“.

Tokiuose spektakliuose kaip „Miranda“ scenovaizdis veikia, kompiuteriniais terminais kalbant, kaip „interfeisas“, t.y. prasminio komunikavimo tarp režisieriaus ir žiūrovų priemonė.

Po penkerių metų mūsų teatrinėje panoramoje pasirodė antras scenos kūrinys, kurį „įkvėpė“ nelinksma emigracijos patirtis. Ir kokiai auditorijai spektaklis skirtas?

Jį gali priimti įvairiai: jei visą dieną su knyga rankoje varteisi ant sofutės, „bajeris“ gali pasirodyti rimtas, jei esi išsunktas, tiesiog nebus jėgų ir noro galvoti apie reikšmes.

Kad Koriolanas ne herojus, turbūt ir sakyti nereikia. Čia ne HOPParto išradimas, o vienas kertinių mūsų mentaliteto akmenų.

Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre pastatytas spektaklis „Hanana, kelkis ir eik“ turėtų iš mirties patalo pakelti ir gerokai supurtyti žiūrovą. Iš tam tikro letargo ištraukti aktorius.

Nežinau, kaip smarkiai reikia pasitikėti savimi, aktoriais ir publika, kad nutartum, jog virš dviejų valandų trunkantis pokalbis ant lovų su keliais pasišokinėjimais galėtų išlaikyti žiūrovų dėmesį.

Dviejų žmonių asmeninė istorija, ir jų tikėjimo išpažinimo istorijos paverstos schemomis. Galbūt suomio Jokelos pjesė žmoniškiau papilnėtų ramiai suvaidinta šiltame radijo teatre?