Mane žavi Duras gebėjimas iš laiko tėkmės ištraukti akimirką – tarsi sustabdyti tą momentą, kurio emocinė patirtis išlieka visą gyvenimą.

„Negaliu skaityti interviu, kuriuose pakabinamas dūmų debesis, nusišnekama, niekas pabandomas sureikšminti. Juk aš žinau, dirbdamas teatre kiekvieną dieną, kaip ten yra.”

„Buvo iš ko tada pasišaipyt, – šneka spektaklio režisierius Vitalijus Mazūras. - Kai atėjo premjeros vertinti Kultūros ministerijos ir teatro direkcijos atstovai, sako, prieš ką tas spektaklis? Prieš nieką...”

Ispanijoje vykstančio festivalio jubiliejui pastatytoje operoje ansamblis „bandArt“ stovi, juda ar net šoka scenoje be jokio dirigento. Jų judesiai surežisuoti ant milžiniškos video projekcijos, vaizduojančios Orfėjo lyrą.

Tai šiuolaikinio didmiesčio „Šecherezados pasakos“. Vaizdų, garsų ir pojūčių pasaulis pasiglemžia žiūrovų vaizduotę ir gena ją painiais sapnų labirintais, besirangančiais tai po daugiaaukščio namo koridorius.

Tai Lietuvos kultūros fondo remiamas miestų - partnerių kūrybinis projektas „Tarp Kauno ir Sankt-Peterburgo“, kurio tikslas – pastatyti spektaklį lėlių teatro technika.

Dainiui Kazlauskui premjera – taip pat savotiškas iššūkis. Jis režisuoja spektaklį pirmąsyk už Vilniaus ribų - ir su scenoje debiutuojančiu dainininku.

Pagrindinius poetų Dantės ir Vergilijaus vaidmenis naujajame spektaklyje kuria Rolandas Kazlas ir Vaidas Vilius. Muziką spektakliui kuria Andrius Mamontovas.

Režisūros dirbtuvės su režisieriumi Gyčiu Padegimu, artisto paieškos su aktoriumi Aleksandru Kleinu, darbas su teatro dailininkais ir skulptoriais, o kostiumų subtilybės su Diana Kuzmickaite.

Autorius keletą metų fotografavo teatro aktores likus paskutinėms minutėms iki spektaklio. Tai bandymas pagauti ribą, kai moteris jau ne čia, bet dar ir ne ten.

Spektaklio veikėjų vyraujantis bruožas - nieko neveikimas tik imituojant veiksmus. Valdžia stebi arklių lenktynes ir tuščiai postringauja, tačiau jiems neįdomus realus šalies gyvenimas.

Salėje telpa 550 žiūrovų, vadinasi, 10 festivalio spektaklių pamatys pusšešto tūkstančio žmonių. Salė yra atnaujinta, scenos įranga tinkama teatrui, - spektaklių kokybė tikrai bus tokia, kokios žiūrovai tikisi.

Spektaklio režisierius Arvydas Lebeliūnas įsitikinęs, kad „skerdynės vyksta nuo seniausių laikų, tik jos įgauna vis labiau rafinuotas ir estetiškas formas“.

„Teatras gali suluošinti tave, gali pasigailėti, išaukštinti arba visiškai nekreipti į tave dėmesio. Sąskaitų jam nepateiksi – nėra kam. Jis dingsta su tuo metu gyvenusiais žmonėmis”.

Eksperimento užduotis – pristatyti scenos meno kūrinį netradicinėje (netgi šiek tiek nepatogioje) Sąjungos erdvėje. Spektaklio kūrybinį grupės branduolį turi sudaryti ne daugiau kaip 3 atlikėjai.

Ne tiek pritaikant sienas prie menų, kiek menus prie sienų, vienas po kito erdvėse tarp Šiltadaržio skersgatvio ir Maironio gatvės 2000 m. vasarą vyko šiuolaikinio teatro festivaliai.

Už kultūrų dialogo stiprinimą, tautinės ir religinės santarvės puoselėjimą, visuomenės brandos ir humanistinių vertybių ugdymą!

Spektaklis yra apie ribas – tikras ir menamas, mūsų pačių susikurtas. Ir kada jas peržengti – ar apskritai peržengti jas, – sprendimas priklauso nuo tavęs paties.

Lietuvos teatro pedagogikos skiltyje net keli intriguojantys istoriniai portretai: Aleksandro Guobio apie profesorę Ireną Vaišytę ir Remigijaus Vilkaičio - apie Valeriją Vaitkevičiūtę.

Režisieriui Algirdui Latėnui, praėjusiais metais pristačiusiam Shakespeare‘o „Makbeto“ interpretaciją, šiuolaikinio rusų klasiko Olego Bogajevo kūryba yra gerai žinoma.