Agnius Jankevičius taiko ankstesniuose spektakliuose apčiuoptą groteskišką literatūrinės medžiagos skaitymo raktą, scenos žemėje sukurdamas pragarą. Jo „Katė ...“ – tai grotesko, absurdo ir siaubo elementų pripildyta Williamso teksto interpretacija.

Stokmanas spektaklio finale pasakys, kad „pavojingiausias tiesos ir laisvės priešas – tai ta kompaktiškoji dauguma”. Režisierius tam ir atveda būrį bevardžių personažų, kad pamažu pasirengtume daktaro diagnozei.

Ko neįmanoma paneigti: tai yra stambiausių mastų mūsų teatro projektas per daugelį metų – tiek po Nacionalinio teatro stogu, tiek viso mūsų valstybinio dramos teatro kontekste.

Jonas Jurašas, kaip žinia, labai atsakingai dirba su aktoriais. Jo režisuotuose spektakliuose dažnai sublizga talentai, skleidžiasi ligi šiol nepastebėtos kūrybinės aktorių galimybės. Ir šiame pastatyme kiekvienam, net epizodiniam personažui, rasta tiksli prasminė vieta, raiškus išorinis piešinys - judesys, ritmas, spalva, nuotaika.

Jutimai, nors ir kaip įsitempę, nesugebėjo per visą ilgą laiką priimti ir išlaikyti viso šio garsų ir vaizdų margumyno ir šiek tiek daugiau nei po pusės spektaklio protas jau šaukė: perkrova!

Sostinės Rusų dramos teatre praėjusį sekmadienį įvyko savito spektaklio vaikams „Stebuklingoji kreidelė” premjera, kuri prasidėjo ties slenksčiu į fojė.

Mazūras „vagia" ne pirmąsyk, ir daro tai taip pat puikiai, kaip kadaise didysis Michelangelo, „vogdamas" iš didžiojo Leonardo. Mazūras viską perdaro savaip, įvelka į savo kūrybą, ir per perdarytą formą pagimdo naują turinį.

Fabulos konstravimo principas panašus į tą, kurį J.Jurašas su Aušra Marija Sluckaite naudojo „Antigonėje Sibire”, tik šįsyk kur kas dramaturgiškai tikslesnis ir paveikesnis.

Aktoriai tapo tiesiog žinančiais, jog sekant dramaturgės tekstu, tam tikroje vietoje reikėtų griūti vienas ant kito. Taip ir įvyksta griūtys.

Scenovaizdis kvepia kava. O kava šiandieninėje kasdienybėje „kvepia“ nuolatiniu skubėjimu, lėkimu be galvos, be akių, miego stoka.