Tai yra darbas su vaikais, kuriame susilieja ir teatras, ir psichologija. Ši praktika skirta tiems, kurie nori padėti sergantiems vaikams. Užsidedi klouno nosį ir eini į ligoninę, kad bent akimirkai praskaidrintum šių vaikų gyvenimą.

Tada jaunimas klausydavo muzikos – lyrinės, gražios. Dabar jūs pasižiūrėkit – patys artistai dainuodami ploja ir kviečia publiką ploti. Jiems visiškai nereikia dainuoti. Jiems svarbu, kad salėje būtų triukšmas.

Yra vienas objektyvus ir liūdnas dalykas: iš šios profesijos reikia dar ir išgyventi. Kad normaliai gyventum, turint omeny mokesčių sistemą ir visa kita, reikia statyti mažiausiai tris spektaklius per metus. Iki krizės užtekdavo dviejų.

Labai teisinga Armeno Džigarchaniano frazė: "Aš savo hamletus ir lyrus suvaidinau, tik jūs nepastebėjote". Norėčiau suvaidinti profesorių Klauzeną savo 70-mečio proga. Yra labai gera Gerharto Hauptmanno pjesė "Prieš saulėlydį". Ten taip ir parašyta: profesorius Matijas Klauzenas, gerai atrodantis 70 metų vyras.

Kad pjesė gautų gyvenimą užsienyje, ji pirmiausia turi gauti gyvenimą Lietuvoje. Kaip mes matome, lietuviška dramaturgija ne taip dažnai patenka į mūsų repertuarus ir į mūsų režisierių akiratį. Čia yra tam tikros mūsų režisierių kaltės.

Pasaulis labai dinamiškas, labai margas, o kai jisai subyra, lieka tuštuma ir spengiantis ilgesys. Kaip ir santykiai - iš pradžių viskas gražu, spalvota, paskui atsikiša kampai, viskas subyra, lieki vienas ir vėl prasideda ta pati žmogaus paieška.

Pokalbis su šiuo metu Panevėžio J. Miltinio dramos teatre dirbančiu režisieriumi Arvydu Lebeliūnu apie gyvenimo spalvas ir dovanas, kurias dovanoja teatras.

Nejaučiu jokios nostalgijos: ir aš čia šokau. Juolab nekyla minčių, kad šokau geriau nei jie. Veikiau jie geriau, įdomiau viską atlieka. Tiesa, baletą išmanau gerai, todėl noriu matyti kokybę - viską iš karto.