„Žodžiu, niekas nevyksta.“ - „Taip, niekas nevyksta, taip, gerai. Kieno čia yra žodžiai?“ - „Kuo remiantis jus dabar šitą viską man paaiškinkit.“ - „Dabar man čia apie visus pasiaiškinti, ar tik apie jūsų spektaklį?“

Dvi šalia esančios poetinio teksto eilutės perkelia į visiškai kitą dimensiją. Kūrinys suteikia tokią kūrybinę laisvę, kad net nežinia, ką su ja daryti.

Jei nori kelti revoliuciją, griauti sustabarėjusias visuomenės ir teatro normas, turi būti asocialus. Sociali visuomenė, kurią „asocialas“ išdrįs kritikuoti, vieną dieną ims ir susidomės juo.

Jei komisijai būtų suteikta laisvė pačiai išrinkti pretendentus, tvarka būtų geresnė nei dabar, kai pirmiausia mes turime susipažinti su popieriais, o paskiau pagal tuos popierius organizuoti išvykas.

Išanalizavau visų pagrindinių partijų rinkimines programas ir tą jų dalį, kuri skirta menui ir kūrybai. Drąsiai galiu konstatuoti, kad visų partijų programos nusirašytos nuo TSKP partijos suvažiavimų ir viena nuo kitos.

Yra ir kita pusė. Tai - žmogus, kuriam teatro nereikia. Kuriam kančia būti pasodintam toms kelioms valandom prieš velnias žino kam besimaivančius „netikros“ meninės profesijos atstovus.

Jeigu pjesėje ryškus kaltės ir gėdos, tam tikro atpirkimo, satisfakcijos motyvas, tai sąšaukų su Lietuva čia labai daug. Tuo labiau, kad konkreti šeimos istorija, per kurią matoma nacijos problematika, Lietuvai taip pat aktuali.

Milleris išmetė kai kuriuos Stockmanno pasažus, pareiškęs, kad Ibsenas, jei atgytų ir įvertintų, kur veda tokios idėjos, turinčios daug bendra su fašizmo ideologija, pats jų atsisakytų.