Spektaklį derėtų žiūrėti labiau ne kaip baigtinį teatro meno rezultatą, o kaip procesą. Tai spektaklis norintiems tiesos krislų apie nepakeliamą vaikų ir tėvų bendravimo sunkybę.

Taigi nors mintys, dėstomos pjesėje veikėjų lūpomis, gal ir gražios bei teisingos, bet dabarties socialinių problemų akivaizdoje tekstas palieka „svetimkūnio“ įspūdį.

Režisierius Artūras Areima, turėdamas tirštą, įmantraus skonio teksto piurė, atidžiai tiria jos poskonius ir, atsižvelgdamas į kiekvienos minties subtilybes, atitinkamai juos paserviruoja Kauno dramos teatro scenoje.

Ačiū Dievui ir Vaitkui, antrame veiksme subirbė tas sunkiai prognozuojamas sceninis motoras, ir – užgrojo jau absoliučiai visas orkest­ras.

Kodėl nėra nė užuominos į ironiją, žaismą, lengvą pajuoką ar pašaipą, iš mūsų laikų žvelgiant į tokį tolimą, dar Stalino įšalo sukaustytą buvusią „plačiąją tėvynę“?

Paprastai Gogolio „Vedybų“ pastatymuose mėgstama labai sureikšminti nuotakos paveikslą, jį utriruoti. Panevėžiečių spektaklyje Agafiją vaidinanti kviestinė aktorė Inesa Paliulytė – tyli ir užguita.

Tas kalėdinis „kaukių balius“ yra raiški ir taikli kažkokio visuotinio debilizmo, abejingumo, begėdystės metafora, pasaulis, kuriame, auklės kapoja vaikams galvas, o prie vaikų lavonų sustoję tėvai žiovauja.

Režisierius pastatė spektaklį apie Rusų dramos teatrą. Ir apie tai, ko neįmanoma išvengti ne tik gyvenime, bet ir teatre. Apie mirtį, gimimą, naujos gyvybės atsiradimą.

Vieninteliu realiai išvarytu iš savo motinos-tėvynės vaiku vadinčiau tik Vandalą, tokį tipišką lietuvišką piemenuką iš vidurio kaimo, kitaip sakant, treninginį lochą.

Svarbiausiame Suomijos teatro žurnale pasirodė suomių dramaturgijos propaguotojos Helenos Autio-Meloni straipsnis apie „suomiškąjį“ Lietuvos dramos teatrų sezoną.