Visai kitą mąstymo ir judesio registrą įjungia choreografai, ieškantys šokio vietos tarp kitų kultūros tekstų bei reflektuodami šokio ir kitų menų sandūras, sąveikas ir persiklojimus.

Kai virtuali realybė ima diktuoti tikrajai, aukštomis išlieka tik žvaigždės: moralinis imperatyvas, t.y. etinės nuostatos virsta žemyn. Vis dažniau išvysti, kad nebepaisoma net karo lauko taisyklių.

Iki šiol negaliu pamiršti tos reakcijos, kurią sukėlė mano rašiniai apie „Metus“ ir „Giesmių giesmę“. Atrodė - „dangus griūva“, kaip toj pasakoj... Vieni skambino ir kone grasino, kiti sveikino...

Monospektaklio aktorė išlaiko distanciją su istorine asmenybe: iš sąmoju ir žavingu ekscentriškumu žaižaruojančių Babickaitės dienoraščių tik bandoma kurti personažą.

Ilgas ir tirštas Graužinio pjesės tekstas, kupinas desadiško sąmojo, nonkonformizmo, sodomiško siurrealizmo ir juodojo humoro, sklandžiai „teka" neteatrališka, subtilia, žodžiui jautria, aktore.

Kiekvienas gyvename taip, kaip išmanome. Kitaip sakant, improvizuojame. O ką daryti teatrui, konkuruojančiam su gyvenimo scena, kurioje „visas pasaulis vaidina“. Mėgdžioti gyvenimo teatrališkumą? O gal peržengti savo ribas ir išeiti iš pastato.

Keistas pojūtis. Lyg po narkozės bustum ir prabust negalėtum. Pasivaidena kažkokie Dainavos šalies senų žmonių bendruomeniniai atavizmai apie pagarbą skaitytojų jausmams.

Knygoje nestinga pabaigtuvinių adoracijų R. Tuminui. Natūralu. Jis – Guru, jis – Mahatma, jis – Žynys, jis – Nojus, kadaise nuplukdęs Mažojo trupę į Pažadėtąją pažadų žemę. Ir palikęs.