„Pykti jėgų jau neužtenka, o pasišaipyti iš savęs ir kitų šis kūrinys leidžia, — sako režisierius. — Šiame spektaklyje daug kas atras panašumų su savo gyvenimu, komiškomis situacijomis“.

Pagrindinė pjesės herojė Leticija neįsivaizduoja gyvenimo, kuriame nebūtų vietos fantazijai ir žaidimui. Dirbdama muziejaus ekskursijų vadove, ji į savo pasakojimus įtraukia vis daugiau pačios sugalvotų įvykių.

„Pačiame romane labai daug kalbama apie muziką. Teksto struktūra retkarčiais labiau primena muzikinį nei literatūrinį dėstymą. Muzika šiame kūrinyje yra ir lengva impresija, ir sunki, grubi faktūra“ - sako spektaklio režisierius Agnius Jankevičius.

Pirmasis Alfredo vaidmens atlikėjas Kipras Petrauskas, prisimindamas pirmąją „Traviatą“, rašė, kad spektaklis, „nors ir labai kukliai apipavidalintas, dainavimu ir vaidyba toli prašoko vidurkį ir nebūtų padaręs gėdos nė vienam ilgametį patyrimą turinčiam teatrui“.

Pagal amerikiečių dramaturgo Eugene‘o O‘Neillo pjesę „Gedulas tinka Elektrai“ pastatytame spektaklyje žiūrovai išvys vienos šeimos, kurios nariai besąlygiškai siekia meilės, tragediją.

Muzika dramos teatro scenoje pastarąjį dvidešimtmetį vaidino anaiptol ne epizodinį vaidmenį. Pokalbyje bus prisiminta netolimos praeities istorija, vadinamieji lietuvių teatro ir muzikos „aukso laikai“, vėlesnė evoliucija po 1990-ųjų, būdingesnės nemuzikinio teatro režisūros ir muzikos stilistikos.

Algis Mikutis: „Visi karai iš esmės kyla dėl tuščių nedidelės grupelės ambicijų arba slaptų grobikiškų ekonominių paskatų, tačiau visa tai išsivysto į masinį karščiavimą, kuomet dauguma net nesusimąsto dėl ko gi jie kariauja, svarbiausia – kariauti, lamėti, užgrobti!"

Mes užaugame, bet iš esmės niekuo nesikeičiame. O ryškiausias skirtumas galbūt tas, kad jeigu vaikams kas nors nepatinka, jie iš karto tai pasako – gali tiesiog iš salės išgirsti garsių replikų.