Atėjau išgirsti teatro istorijos, o gavau tokią išklotinę. Aktoriui ir vienas žiūrovas yra publika. Jau atsistoju, mintyse dėkodama už monospektaklį man vienai, o jis ima deklamuoti, ką kažkada deklamavęs naktį sankryžoje taksistui.

Buvome šventai įtikėję, kad nuo šiol visas mūsų gyvenimas bus nuolat besitęsianti šventė, kad „daugiau nieko nereikės daryti, ir visko bus per akis". Ir festivalis LIFE mūsų publikai atrodė kaip neatskiriama tos gyvenimo šventės dalis...

„Kas yra lėlių teatras? – samprotauja A.Stankevičius. – Tiesą pasakius, kai mudu jauni su žmona nutarėme važiuoti į Kapsuką ir būti aktoriais lėlininkais, visi manėme, kad tai bus laikinas užsiėmimas. Niekas iš mūsų tuomet negalvojo, kad tam teks paaukoti visą gyvenimą.“

Man labai norisi, kad tai, kas vyko Džudsono bažnyčioje šeštajame dešimtmetyje, būtų išartikuliuota dabarties šokio bendruomenėje.

„Geriausios aktorės vis tiek yra moterys, nes negalima kvestionuoti jų talento vaidinti žmogų“, – mąstys inteligentiškas valkata, eilinį kartą skaitysiantis Beresnevičių: „visais laikais žmonijoje kirba nuojauta, kad moterys ne žmonės".

Įspūdžiai po Danijos šokio teatro spektaklio „Meilės dainos"

Moteris-kūrėja-atlikėja dramaturgine medžiaga pasirenka asmeninę istoriją ir „apsinuogina“ prieš žiūrovą ne tik subtiliai atskleisdama brandaus kūno ypatybes, bet ir savo gyvenimo bei karjeros patirties užkulisius.

Tarptautiniame šokio festivalyje „Naujasis Baltijos šokis ´13" vyko kritinio rašymo projektas „Šokis žodžiu - ne[w]kritika". Spausdiname jo dalyvių atsiliepimus apie festivalio spektaklius.