Stokmanas spektaklio finale pasakys, kad „pavojingiausias tiesos ir laisvės priešas – tai ta kompaktiškoji dauguma”. Režisierius tam ir atveda būrį bevardžių personažų, kad pamažu pasirengtume daktaro diagnozei.

Ko neįmanoma paneigti: tai yra stambiausių mastų mūsų teatro projektas per daugelį metų – tiek po Nacionalinio teatro stogu, tiek viso mūsų valstybinio dramos teatro kontekste.

Tik šitaip ekonomiškai ir politiškai apsimoka, nes taip sutvarkyta „iš viršaus", nes esame praskolintos, bankrutuojančios, radioaktyvios „gydyklos", kuri vadinama Lietuvos Respublika, pacientai.

Ieškodama ir nerasdama scenoje nė vieno, kaip dabar sakoma, 3D vaidmens, perverčiu Ibseno pjesę. Gal ji sudūlėjo ir ją reanimuoti galima tik šitaip intensyviai, sutirštintai komikuojant?

1901 m. Maskvos dailės teatro gastrolėse Peterburge „Daktaras Štokmanas" (jį vaidino Konstantinas Stanislavskis) išprovokavo politinę demonstraciją Nevskio prospekte. Jau per vaidinimą studentai garsiai pritarė Stokmano žodžiams.