Bergmano „Persona“ tik nepatyrusiam žvilgsniui gali pasirodyti palankus „pradžiamokslis jaunajam pianistui“: jokių ypatingų reikalavimų scenovaizdžiui, dėmesio lauke – dviejų moterų bendravimas nuo susitikimo iki atviro konflikto ir išsiskyrimo.

Jaunojo mūsų teatro atstovų gebėjimas kurti sceninę dramaturgiją kelia daug abejonių. O naujoji „Persona” šią mūsų teatro bėdą puikiai iliustruoja. Sukurpti bent apyrišlio sceninio pasakojimo kūrėjams, manyčiau, nepavyko.