Grįžtant namo, šalia Vilniaus dailės akademijos grafitais nuteptų sienų pulkas jaunų skustagalvių negarsiai pasimėgaudami dainavo: „Vivat Adolfas Hitleris...“

Jelinek kuria tam, kad kritikuotų – tautą, šalį, Prezidentą, Dievą, moralę ir visas su šiomis „institucijomis“ susijusias konvencijas.

„Bembilendu“ galėtų vadintis ir mūsų šalis – tinkamas vardas pasakų šalies gyventojams, tebežaidžiantiems įvairiais žaislais, tebetikintiems likimu, loterijomis ir laiminga pabaiga, nesidomintiems niekuo, kas yra už vaikų kambario.

„Bembilendu“ režisierė Yana Ross iš JAV tiesiog pademonstruoja savąjį šiuolaikinio teatro kalbos suvokimą ir tarsi išbando tokios kalbos gyvybingumą kitokių meninių tradicijų šalyje.

„Bembilendas“ visų pirma kreipiasi į intelektą, o ne siekia sukelti emocinį, jutiminį išgyvenimą. Jis kalba kita teatro kalba, nors jos tikrai negalėtum pavadinti nei visiškai nauja, nei niekada niekur nematyta.