Vaitkaus spektaklis „Ivona, Burgundo kuni­gaikš­tytė“ Jaunimo teatro scenoje – tikra atgaiva, sakyčiau, režisieriaus kūrybinis atgimimas po nenusisekusių spek­taklių.

Groteskas, parabolė, tragifarsas, absurdas ir simbolizmas, karikatūra, parodija – visi šie daugialypio tikrovės iškraipymo instrumentai čia laisvai migruoja iš pjesės į spektaklio pliušinius smėlynus ir atgal.

Vaitkaus abstrakcijos ima grimzti nuo sunkios ir senstelėjusios tiek dekoracijų, tiek ir aktorinės butaforijos, nes mažiausiam jausmui ir užuojautai čia ne vieta.

Režisierius, perkeldamas pjesės veikėjus į vieną iš smėlėtų pakrančių ir aptverdamas juos geležine tvora, padėjo pamatus ir naujai sceninei šiuolaikinio lietuvio gyvensenos mitologijai.

Teatro kalbos požiūriu šis Jono Vaitkaus spektaklis – anaiptol ne naujiena, tačiau šiandieniniame kontekste jis pasirodė gyvas ir aktualus.

Iš gombrovičiškojo paradoksalumo veido Vaitkus išnaikina rimties raukšles, į jas įšvirkšdamas stiprią juoko, pokšto, smagios žaismės butolino injekciją.