Vienoje erdvės pusėje sukrautas didžiulis kalnas tuščių dėžių alkoholio tarai, kitoje – atviros knygų spintos. Taip „Dugno“ herojai atsiduria tarp prasigėrimo ir išminties.

Spektaklyje „Dugne" režisierius peržengia kitapus savojo „Hamleto" veidrodžio ir parodo tokią „užveidrodinę karalystę", kurioje ir toks nesentimentalus menininkas kaip Koršunovas atrodo naivus idealistas.

Kai randi savo vietą, netgi nedrąsu pakelti akis į aktorius. Nes į kieno akis žiūrėsi: aktoriaus, kurį gerai žinai iš kitų vaidmenų, ar personažo, kurio dar nepažįsti?

Vis dėlto spektaklis – linksmas. Ir – nesaugus. Gali būti, kad būtent Tavęs, garbus žiūrove, Satinas paklaus: „Ar nori išgerti už žmogų?“ Nesutrik, būk pasirengęs atsakyti ir pakelti Veros Muchinos dizaino daugiabriaunę stiklinaitę.

Žinoma, visiškai sugretinti Gorkio, Koršunovo personažų ir mūsų pačių tikriausiai nepavyktų. Mes sakome, kad alkoholiu bandoma dangstyti bėdas, o priešais matomi aktoriai-personažai juo naudojasi tam, kad vėl atrastų ir atidengtų.