Kuriama teatrališka stereotipinių komiškų multi personažų visata. Koršunovas ją valdo meistriškai, be melancholijos ar pasišlykštėjimo. Tokia strategija reikalauja tikslios įžvalgos ir talento, kad už šių popvaizdinių fantasmagorijos išryškėtų dabarties istorijos kontūrai. Oskaras Koršunovas nėra populistas, jis užsiima popkultūros archeologija.

Rusai labai mėgsta rašyti. Ne šiaip rašyti, bet pjeses. Per pastaruosius penkerius metus, užgriuvus naujosios dramos škvalui, pjesių Rusijoje atsirado tūkstančiai, o kartu su jomis – ir nauji teatrai, naujos dramaturgų mokyklos, net festivaliai.

Vaiduoklių čia knibždėte knibžda, jie nelaukia savo valandos ir visiškai nenori girdėti neperregimą pasaulį gražinančių gaidžių, laisvai nardo tarp dailiai vienos ant kitų suklotų paralelių ir inversijų, suvaidintų imitacijų ir imituotų vaidinimų, motyvų ataidėjimų.

Aukos vaidinimas, kaip būdas ja netapti, jau pavirto visuomeniniu reiškiniu. Jį rimtai aptarinėja filosofai, psichologai, politologai.

Pjesės pabaigoje miręs Tėvas pasakoja apie atsitikimą tarnaujant jūrų laivyne – vandenyne tolumoje kažkas ėmė spindėti, žaižaruoti, ir kreiseris pasuko to spindesio link. Priplaukus paaiškėjo, kad tai būta skardinės silkių, kurių užvalgius visiems buvo baisiai blogai.