Tačiau pagrindinis mano užsiėmimas dabar yra susitikimai su pačia savimi ir savo personažu gyvenime. Čia negali vaidinti, ir tai nėra paprasta.

Išgersime vyno, o paskui pakėlę akis į dangų sau pasakysime: „O, net žvaigždės matos kitaip!“

Viduje kažkas sako, kad reikia grįžti. Tikriausiai siela žino, kur ir kada kiekvienam skirta būti.

Norisi palinkėti, kad jis būtų laimingas kaip kūrėjas, kad tas gaivalas nenurimtų, kad jis niekada nepavargtų.

Jei žmogus išsilavinęs, protingas, įdomus, vadinasi, visa tai bus matyti vaidmeny, ką jis bekurtų.

Vitalijos ryšys su pasauliu, atrodytų, labai paprastas, tačiau jos siela yra kur kas aukščiau už kasdienybę.

Aš galvoju apie žiūrovus, man norisi juos suintriguoti, paskatinti iššifruoti mano kodus. Jeigu nepavyksta, vadinasi, neįvėliau. Pats esu kaltas.

O mums visiems linkiu, kad teatras visados skleistų savąją magiją ir toliau mus burtų savo kerais.

Turime begalę neiškalbėtų temų, kuriose iki šiol svaidomės kaltinimais bei oponentų žeminimais.

Mano gyvenime buvo daug mokytojų. Kai kurie visai man nedėstė. Bet žmogaus asmenybė „įkrenta“ ir viskas.

Nėra didesnio idėjų šaltinio ir katalizatoriaus, nei kiekviena nauja diena, ateinanti pas tave.