Manau, kad daugiausia, ką žmogus gali pasiūlyti planetai, tai jis pats. Nes antro tokio nėra ir niekada nebus.

Man atrodo, paprasti teatro darbuotojai turėtų būti genialūs batų užrišėjai, nes jie tiek raištelių pririša... ant vienos paskliaustės turėtų būti gal koks šimtas.

Reikia pačiam visada žinoti, ko nori ir jausti savyje tas galimybes, kurios nori būti atskleistos.

Kūryba nėra darbas banke, kai penktą valandą vakaro virsti šeimos žmogumi. Kūrėjas esi visuomet.

Visi tie herojai, kuriuos vaidiname, prašosi paleidžiami į laisvę, nes yra įkalinti pjesėse.

Nuo kitų teatrų skiriamės tuo, kad esame namai. Mes neišnyksim, nes mes augam.

Su laiku kinta nebent tam tikros fizinės galimybės, bet iš to daryti problemą ir užsidėti sau limitą gali tik pats - ir tai bus tavo paties pasirinkimas.

Barokinis šokis yra stilius, technika - visai kaip lindyhopas, repas, baletas. Tai tiesiog šokis.

Kai vyksta smurtas artimoje aplinkoje, tai yra mūsų, kultūrininkų, kaltė. Mes nepasiekėm tų žmonių.

Žiūrėdavau į koncertų apšvietimą ir galvodavau: juk pusė Lietuvos šitą mato, reikėtų tas lempas nusukti į tą pusę, o čia ne toks filtras turėtų būti... Taip ir atėjau į scenografiją.

Artisto vidus teatre, viską, ką turi geriausio, jis palieka ten. Dabar daug išsibarstymo, vieni ten, kiti ten, o mes, ar ruduo ar vasara, būdavome kartu.