Kai vyksta smurtas artimoje aplinkoje, tai yra mūsų, kultūrininkų, kaltė. Mes nepasiekėm tų žmonių.

Žiūrėdavau į koncertų apšvietimą ir galvodavau: juk pusė Lietuvos šitą mato, reikėtų tas lempas nusukti į tą pusę, o čia ne toks filtras turėtų būti... Taip ir atėjau į scenografiją.

Artisto vidus teatre, viską, ką turi geriausio, jis palieka ten. Dabar daug išsibarstymo, vieni ten, kiti ten, o mes, ar ruduo ar vasara, būdavome kartu.

Jeigu žmogus užima administracinį postą, jam atrodo, kad jis tapo Kaligula, kad yra visa imperija. Ir pirmiausia pradeda naikinti artimiausius žmones.

Prancūzijoje cirko artisto profesija suvokiama kaip bet kuri normali profesija: tai visuomenei dirbantis žmogus, kuris turi gauti pinigus ir kuriam turi būti sudarytos darbo sąlygos.

Ne vieną tokį pažįstu, kurie moka susirinkti daiktus ir išvažiuoti. Aš taip nemoku. Mane traukia atgal.

Algirdas Latėnas: džiaugiuosi, kad ją sutikau. Jai reikia būti, nes jos reikia žmonėms.

Man kur kas įdomiau gydyti ne savo širdį, o atrasti būdą prieiti prie žiūrovo širdies. Sukonstruoti tekstą, kuris aktorių rankomis nuleistų lašą užkrėsto žiūrovo kraujo.

Dauguma sako: „Ačiū už spektaklį, žinote, ir aš pašalinis“. Tada tiesiog linguoju galva ir sakau: „Taip, žinau...“

Man nustojo patikti teatrui parašytas tekstas. Lioviausi dirbti su tuo, kas yra užbaigta dar prieš pradedant pirmą repeticiją.

Garbus aktorius šventė jubiliejų. Dabar, nepriklausomoje Lietuvoje, o jo kostiumui koks trisdešimt metų. Sakysit paveldas, aš sakau – skurdas. Tai taip ir gyvenam. Iš meilės.