Jo režisierių Günterį Krämerį inspiravo roko žvaigždės Davido Bowie atsisveikinimo daina „Blackstar“. Tačiau ar tai paliks pėdsaką „Don Karlo“ scenovaizdyje, sužinosime tik išvydę premjerą.
Tarsi dievai, kuriame ir griauname kūnų konsteliacijas. Žaidžiame su fikcijomis, ženklais ir simboliais, praeities pasaulio svajonėmis, nes nenorime kad mums kurtų mitus, norime patys juos susikurti.
Du aktoriai kuria visą personažų karnavalą: ir pasipūtusį filmo režisierių, ir jo padėjėjus, ir ekscentriškąją kino žvaigždę, ir statistus, ir žioplinėtojus.
Dramaturgė Birutė Kapustinskaitė: norėjosi tą fiksuoti, bet ne dramatizuojant, o išlaikant humorą ir šviesą, ko chemoterapijos palatose daugiau, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.
Autorės gilinasi į moters asmenybės sluoksnius, kurie, sugulę mamų, močiučių, tetų, televizijos laidų vedėjų, gražuolių konkursų laureačių, kino aktorių, dainininkių ir kt. įvaizdžiuose, formuoja šiuolaikinės moters (ne)sąmoningus pasirinkimus ir elgesį.
„Šioje pjesėje yra kažkas bauginančio. Tai labai keistas spektaklis ir aš esu laimingas, kad šis režisierius mums ryžosi parodyti, jog yra kitoks teatras ir požiūris į jį“, - sako aktorius Arūnas Sakalauskas.
Abortų trauminės pasekmės, nelauktų vaikų sielvarto metamorfozės, motinystės instinkto defektai, gyvųjų ir mirusiųjų bendravimas per transą ar somnabulizmą. Scenoje šios būsenos ir temos atranda netikėtų poetinių prisitaikymų.
Anksčiau tarsi su šypsena vertindavau režisuojančius aktorius. Bet atėjo toks metas, kai supratau, kad nebegaliu dirbti su režisieriais, kurie ne tik režisuoja, bet dar ir vaidina režisierius.
Debiutuojantis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre kaip režisierius Vytautas Rumšas: „Šiame spektaklyje svarbi išpažintis, kuri suteikia palengvėjimą. Ir visai nesvarbu, krikščionis tu ar ne.
