Pastebėjau esminę problemą: Lietuvoje režisieriai įsitikinę, jog gali laisvai keisti pjesę priklausomai nuo savo norų, ją laisvai pertvarkyti, perrašyti ar pataisyti.
Akivaizdu, kad abi menininkės formavosi tarptautinėje erdvėje, atitrūkusios nuo įprastos aplinkos. Svetimoje formuojami nauji socialiniai santykiai iškelia daug įvairių klausimų, susijusių su tapatybe, taip pat ir tautiškumu.
Ne pačiu dėkingiausiu leidinių pristatymams metu pasirodė prisiminimų, pokalbių, laiškų knyga „Algimantas Masiulis: siela po teutonų riterio šarvais“. Didžiulis, pagiriamojo žodžio vertas darbas!
Dievaž, kirba šventvagiška mintis: kodėl, davęs guvų, kūrybišką, kunkuliuojantį protą, Dievas atima fizines žmogaus pajėgas... Neišmanau, kiek drąsos ir jėgos reikia turėti išėjus į paskutinę savo tiesiąją. Žinau tik viena – Vida šių savybių turėjo su kaupu.
Ruoštis būsimam klestėjimui reikia dabar. Pradžioje - sisteminiais veiksmais, pervadinant ministerijas. Švietimo ir mokslo ministerija verta Ūkio ministerijos vardo, bet visas kitas ministerijas reikia vadinti Kultūros ministerijomis.
Jeigu šiandien kas automatiškai kartoja, kad „nėra bilietų“, galima ramiausiai suprasti, jog tokiam žmogui ir nereikia, kad jų būtų. Jiems vis tiek! Todėl greičiau teatras yra jų atstumtasis.
„Eugenija – labai atsakinga, labai kaprizinga, bet kibi ir stipri partnerė. Gal ne specialiai, gal nejučiomis, bet kol prieš spektaklį ji nesurasdavo aukos, su kuria nesusiginčydavo iki skausmo, spektaklis neprasidėdavo”, – prisimena Kostas Smoriginas.
Apdovanota ne vien dailininkės talentu, Jūratė pasižymėjo ir režisūrine vaizduote, visada mokėjo tiksliai suformuluoti kuriamo spektaklio idėją. Režisieriai atsimena, kokia ji buvo jautri kritikos nuomonei. Šiandien kritikai vėl skiria jai savo išskirtinį dėmesį.