Orkestras „pakabintas“ palubėje, o veiksmas „nuleistas“ į orkestrinę, sugriauta ir muzikinio spektaklio tradicija, - jis pradedamas ne uvertiūra, o aktoriaus monologu.

Režisierius, išvydęs dailią, spindinčiomis akimis mergaičiukę perspėjo: „Mieloji, pati tikriausiai svajoji būti scenoje? Nieko panašaus nebus. Čia – lėlių teatras - tu visada būsi pasislėpusi už širmos“

Lygtis steigiamai Kultūros tarybai: 20 etatų, 46 milijonai litų valstybės biudžeto lėšų ir 4 tūkstančių projektų vykdymas. Už 1,148 mln. litų.

„Neatvykimo tikrai nereikėtų traktuoti kaip pozicijos prieš Kultūros ministeriją, Eimuntas tiesiog nori ramybės“, - režisieriaus pasirinkimą pakomentavo „Meno forto“ teatro direktorius Audrius Jankauskas.

Šiandien, praėjus dar vienam Lietuvos istorijos skyriui, Masalskis skamba vėl kitaip: nuosekliai ir pilnai išgyvenantis laiką, suvokiantis savo veiklą kaip misiją, giliai tragiškas su meile-nuodėme ir kalte.

Seno teatro įspūdžio ir istorijos nuobodulio pripažino bijojęs ne tik režisierius, bet ir pagrindinį vaidmenį atliekantis Marius Repšys. „Man regis, „Išvarymo“ aktoriai į spektaklį atsinešė ir naujų temų“, - sakė Vandalo vaidmeniu išgarsėjęs aktorius.

„Stengėmės parodyti patį vartotojiškos visuomenės dugną, kuomet prekiaujama ne tik „Coca Cola” ar „Snickers”, bet ir jaunyste bei likimais”, - teigia spektaklio režisierius ir surengia paskutinį „shoppingą”.

Festivalį pradės jungtinės skirtingų Lietuvos teatro kūrėjų grupės akcija „Apie LR Seimo rezoliucijos „Dėl spektaklio, niekinančio krikščionių simbolius“ projektų koncepciją (SRSDKP)“, nagrinėjanti šiuolaikinio teatro cenzūros aktualijas.

Birutė Letukaitė: „Nuo pat teatro užgimimo buvo labai daug įvairių etapų, o per juos ryškiausi momentai - kova dėl būvio, dėl išlikimo ir dėl įsitvirtinimo Kauno, šalies kultūros panoramoje.”

Dvejus metus Panevėžio J.Miltinio dramos teatrui vadovaujantis vilnietis Romualdas Vikšraitis spėjo pabūti bene visų šio miesto teatralų nepasitenkinimo taikiniu, o vakar jam teko dalyvauti teisme kaip atsakovui.

Kroatų laikraščio „Novi list” straipsnis, skirtas, Rijekos festivalio atidarymui, pavadintas „Įspūdinga nuostabių lietuvių lėlininkų kelionė”, buvo visas skirtas spektakliui „Kelionė saulės link”.

Rašytojo kūryba išsiskiria peizažo poetika ir magija, kasdieninių ir simbolinių įvaizdžių perpynimu. Jo pjesės – tai vizijos, sapnai, atsispiriantys nuo mums nepažįstamos būties, alsuojantys kitokia realybe.

„Vaikystė – ne amžiaus, o sielos būsena.“, – sakė rašytoja. Tad spektaklio didiesiems žiūrovams „Astrida“ mielai primins, kaip išspręsti neišsprendžiamą – tereikia pasitelkti paprastumą, vaizduotę ir kūrybą.

Terminas „Publikos auginimas“ apibrėžia bene visus veiksmus, atliekamus kultūros vadybos srityje. Šiame seminare bus ieškoma būdų, kaip sudominti ir kurti santykius su publika, naudoti prekės ženklą, rinkodaros ir komunikacijos priemones bei kūrybinį mąstymą.

Ar pažįstame pasaulinį teatrą.? O gal geriau jo nežinoti ir tvirtinti, kad esame geriausi? Neseniai pasibaigęs teatro festivalis „Sirenos“ iškėlė keletą klausimų – net tik apie kitokio meno suvokimą, bet ir apie pačių spektaklių atranką, festivalio specifiką ir kryptį.

Škotas Davidas Harroweris yra populiarus ir žinomas dramaturgas visame pasaulyje. Jo pjesę „Peiliai vištose“ Vokietijos teatrinis žurnalas „Theater Heute“ išrinko geriausia metų užsienio pjese.

Pagrindinis projekto tikslas – suteikti galimybę jauniesiems ir pradedantiems menininkams, bei besikuriančioms jų organizacijoms stiprinti vadybos pagrindus, skatinti kūrybinį mąstymą vadyboje, padėti ieškoti finansavimo galimybių bei netradicinių savo projektų viešinimo ir sklaidos būdų.

Spektaklis kurtas kaip eksperimentas, kaip kūrybinė laboratorija - meditatyvus suaugusiems ir jaunimui skirtas reginys, įkvėptas pasaulinio garso rašytojo Ray‘aus Bradbury novelių.

Manau, kad teatras turi turėti bent du nuolat čia kuriančius režisierius. Vieną - vyresnės, kitą - jaunesnės kartos. Konkurencija - reikalingas dalykas. Būtų gerai, kad galėtume dirbti su keliais nuolatiniais dramaturgais.

Po sunkios ligos mirė garsi lietuvių teatro ir kino aktorė 74-erių Eugenija Pleškytė. Jos asmenybės spindėjimas ir talentas buvo įkvėpęs ne vieną garsų Lietuvos ir buvusios SSRS režisierių spektakliams bei filmams.