Mūsų spektakliai yra tarsi gera psichinės ištvermės mankšta. Tai - psichodelinis lėlių teatras.

Kiekvieno kūnas yra autentiškas, gebantis labai specifiškai judėti. Tame ir slypi žmogaus unikalumas.

Įgavęs įvairios patirties supratau, kad teatras, nors ir ne pats pelningiausias, visgi man įdomiausias iš galimų profesinių užsiėmimų.

Kiekvienas vaismedis subręsta ir pradeda duoti vaisius, jei tik jo nesuėda amarai. Pradžia - sunki, bet kam ji būna lengva?

Tikėjimas savimi yra ilgos distancijos reikalas. Jo nepanaudosi kaip kokio muilo ar plaktuko.

Nėra tylos, net ten, kur visiška ramybė. Net pati ramiausia erdvė vis tiek skamba.

Svarbu, kaip tu jautiesi - ar nepriklausomu ir savarankišku žmogumi, ar suvaržytu statistiniu vienetu.

Niekada nejaučiu kartėlio, jeigu kritiniame straipsnyje apie scenografiją nėra atskiro komentaro ar parašytos vos kelios eilutės.

Aktoriai neretai savo profesiją laiko prioritetu. Ir aš, stodama į aktorinį, teatrą laikiau tarsi misija, kuriai reikia pasišventimo. Tačiau mano mąstymas pasikeitė.

Galėčiau vardinti kiekvieną savo spektaklį ir pasakyti, kokia jo reikšmė man asmeniškai buvo tuo laikotarpiu.

Lietuvoje nėra nei komikų, nei tragikų. Visi yra dramos aktoriai, kuriuos vagia televizija.