Temą pasiūlė vis dažnesnis teatro žvilgsnis į praeitį. Per pastaruosius mėnesius buvo pastatyti keletas spektaklių, nagrinėjantys istoriją ir jos paliktas baltas dėmes.

Užsegiau „Auksinį scenos kryžių“ jaunutei aktorei Elzei Gudavičiūtei, pasveikinau, pasidžiaugiau ir sėdžiu toliau sau ramus. Kai paskelbė, kad mane patį apdovanoja – nepatikėjau.

Arūnui Sakalauskui siūlomi vaidmenys, reikalaujantys vis didesnių pastangų ir talento. Į jį kreipė dėmesį visi šiame teatre dirbę režisieriai.

„Gyvenimas – negalvojimas apie gyvenimą. Tai kvėpavimas. O teatras yra neatsiejamas nuo gyvenimo", - svarsto Benas Šarka. Žmogus-stichija, žmogus-pavasaris ir kas tik nori. Įsitikinkite patys.

Mano supratimu, kur kas efektyviau būtų mąstyti apie naujo LMTA komplekso statybą. Suburti visus fakultetus viename mažame miestelyje.

Žiūrovų reakcija – tai oras, į kurį atsiremia tavo... deltaplanas! Ir kartais pavyksta paskraidyti. Čia ne mano žodžiai, beje. Citata. Olego Tabakovo, berods.

Jei laiko mašina galėtumėt nukeliauti į praeitį, kokį spektaklį pageidautumėt pasižiūrėti?
- Patį gražiausią Eimunto Nekrošiaus pastatymą „Ilga kaip šimtmečiai diena”.

„Maskaradas“ tikriausiai buvo sunkiausias per visą mano biografiją: iš esmės turėjau 10 dienų paruošti visą vaidmenį. Į premjerą atėjau žinodamas, kad pralošiu. Ir smarkiai.