Jaučiu, kad publika yra su manimi, ji tyliai, dėmesingai klausosi, ir tai yra svarbiausia.

Kūne slypi kur kas daugiau, nei protas suvokia.

Kartą išvydusi Nijolę, artėjančią prospektu, pamaniau, - va, kokia jėga ateina, didinga kaip uola, regis, nejučia net pritūpiau...

Dabar laikas įdomus, pasakyčiau, šekspyriškas - konfliktiškas ir chaotiškai šizofreniškas. Labai sunku normaliam žmogui.

Anksčiau slėpdavau esanti Milkevičiūtės ir Grigoriano dukra. Šiandien noriu būti jų tęsėja ir atsiminimas.

Teatras Lietuvoje, mano manymu, savo emociniu krūviu nėra lengvas, labiau perversiškas.

Štai jūs sakote, kad žiū­rovų akyse susiklostė romantizuotas akto­rės Mainelytės paveikslas, ir aš tuo džiaugiuosi.

Visą gyvenimą puoselėjau viltį rasti režisierių draugą, kuris mane suprastų, su kuriuo kartu dirbtume, kartu statytume.

Jeigu vien tik užsidarai, krenta kūrybingumas ir produktyvumas; o jeigu per daug išeini į viešumą - irgi negerai, išsisklaido energija.

Mano darbo pradžia paprastai būna chaotiška, griebiuosi visko, kas po ranka. Tačiau ilgainiui atsiranda aiškumas.

Kai manęs klausia, ar „Ugnies maldos“ atsirado dėl to, kad reikėjo, aš atsakau, kad jos atsirado dėl to, kad norėjau daryti tai, kas man įdomu.