Masinę tautiečių emigraciją į užsienį ir šiaudines atostogų parvažiavusiųjų pagyras (gyvenimo pagirios daugeliui bus vėliau...) „Antoškos kartoškos“ apibendrina visai neprastai.

Režisieriaus Vytauto Balsio pasirinkimas statyti H. Ibseno „Lėlių namus“ daugiau ar mažiau rodo jo norą stotis moters pusėje, su dramaturgo pasiryžimu atskleisti ir šiandieniame kontekste reinterpretuoti sudėtingą moters vidinių slinkčių dramą.

Apskritai, sakyčiau, komizmas ir realijų šaržas egzistuoja tik literatūriškai, pjesės tekste, tačiau perkeliant jį į sceną režisierės rankose turėti koziriai ėmė ir kažkur pasimetė.

Nacionalinis dramos teatras, 1989-1990 m. pradėjęs rezistencijos ir tautos kančių temą dviem Jono Vaitkaus spektakliais – kameriniu „Pabudimu“ ir ritualine „Vėlinių“ misterija, šiandien vėl bando į ją kabintis.

„Antoškos kartoškose” gausias kasdienio gyvenimo situacijas paversdama subtiliomis teatrinėmis išraiškomis, Ramunė Kudzmanaitė sudėliojo socialinio gyvenimo apybraižą,

Po ironiškos ir šmaikščios „Bestuburiados“ šį kartą D. Jokubauskaitė pasirinko sunkiasvorę prancūzų dramaturgo Bernarde’o Marie Kolteso pjesę „Medvilnės laukų vienatvėje“ ir savita kalba pratęsė žmogiškų santykių nagrinėjimą.

Dilerio ir Kliento dialogo voratinklis kibus, įsivelia į tavo nuojautas ir atsiminimus aistringom ir lipniom žodžių kaskadom, – bet spektaklis neateina pasitikti žiūrovo, kad padėtų jam nueiti nuo pradžios iki pabaigos.

Vien nuo minties, kad vienoje scenoje pamatysi legendinius Regimantą Adomaitį, Vaivą Mainelytę ir beveik kasdien Muzikos ir teatro akademijoje sutinkamą trečiakursį Paulių Ignatavičių, apsąla širdis.

Pakilus uždangai, netrukus tenka nusivilti – lauktoji egzotika labai jau „lietuviška“.

Katarsio šiame spektaklyje nepatirsime. Nes viskas taip atvirai teatrališka, o tragedijos ir komedijos žanrai susipynę.