Kiekvienas vaidmuo - kaip kostiumas, kurį siuvi repeticijų, o po to persiuvi spektaklių metu, kad jis būtų kuo „arčiau kūno“. Kiek įmanoma arčiau, bet kad galėtum jį nusivilkti.
Stengiamės atsiriboti nuo savojo „aš“ ir pasižiūrėti į save iš šono. Kita vertus, galbūt nebūtų ir „Low Air“, jei tarp mūsų nebūtų lengvos konkurencijos ir ambicijų.
Man nepatinka, kai teatras romantizuojamas. Ir pati sakydavau, kad jis turi specifinį savo kvapą, kol kažkas paaiškino, kad tai tiesiog moterų kvepalai.
Kai atlieki didelį darbą, norisi giliai atsikvėpti - apdovanojimai būtent tai ir yra. Tai - taškas, riba, po kurios jau gali daryti ką nori - eiti pirmyn arba sustoti.
Paprastai tokiomis aplinkybėmis, kai nieko negali pakeisti, įkarštis praeina. Tačiau šįkart mano entuziazmas neatslūgo. Supratau, kad man patinka čia dirbti ir gyventi.
Manęs nedomina klasikinio teatro vaidyba, kai aktorius turi sukurti neegzistuojantį personažą ir kuo natūraliau atlikti tą melagingą darbą, pristatinėdamas neegzistuojantį žmogų.
Esame priklausomi nuo žmonių - teatras nevyksta, jei nėra nors vieno stebėtojo. Todėl žiūrovas mums nieko neskolingas. Tiesioginės patirties, įsitraukimo teatras - laisvos valios aktas.
Dalia gali būti visokia, gali kalbėti įvairiais balsais, kuriais patikėsi, nes visa tai nuoširdu. Ji apdovanota ne tiek stanislavskišku talentu persikūnyti, kiek vaidmenyje tapti savimi.
