Vieną dieną – džiaugsmas nuo susitikimo su įdomiais kūrėjais, kitą dieną – neviltis dėl spektaklių vaikams totalaus varganumo. Buvo vaidinimų, po kurių niekam nesinorėjo skirstytis, kad neišsisklaidytų teatro kerai.

Dariau viską, kas daroma „ten“. Gal net daugiau. Negali gyventi atsiskyręs ir šokti taip, kaip buvo šokama prieš šimtą metų. Tačiau netgi tai, kad jau viską žinai, nieko nereiškia.

Teatrologė Irena Aleksaitė sakė, kad skaitydama šią knygą pasijuto stovinti prieš „beribį vandenyną“ – tiek daug joje autentiškos medžiagos, kruopščiai surinktų faktų, amžininkų liudijimų, teatralų nuomonių ir siekių, atgarsių apie publikos reakciją.

Italų kritikė apie lietuviškąją „Sirenų“ panoramą: teatras, kuris, vedamas šiuolaikiškumo būtinybės, laisvai keliauja laiku, ieškodamas temų, konfliktų, košmarų arba sapnų, galinčių tapti veidrodžiu.

Sutikite, trys knygos per metus - tai jau nebe juokai. Iš karto reikia pasakyti, kad Gražinos Baikštytės knyga "Rimo Tumino sodas" įtikinamiausiai reflektuoja Tumino gyvenimiškąjį ir kūrybinį kelią.

Sėdžiu prie rašomojo stalo pasistatęs raudoną Pietų Afrikos „Two Oceans“. Mąstau, jei parašyčiau „mama“ – galimai įsižeistų tėtis. Jei pradėčiau nuo „tėčio“, ką tuomet pagalvotų mama?.. Juk myliu abudu vienodai.

Peržengta labai svarbi riba - tokia pati, kokią kadaise peržengė britų tauta, suvokusi, kad turi klasiką Shakespeare´ą, prancūzų - Moliere´ą, rusų - Čechovą, ir t., t. Ir to mūsų sąmonės lūžio įgyvendintojas yra O.Koršunovas su savuoju J.Marcinkevičiaus „Katedros" pastatymu.

„Saugokitės audringos jūros. Jūsų spalva – jūros mėlio, Jūsų akmuo – topazas, Jūsų spektaklis – „Tristanas ir Izolda””. Arba: „Jūsų akmuo – turmalinas, Jūsų spektaklis – „Bruknelė”.”