„Dekalogas“ – kelių veikėjų istorijų pynė, kurią vienija, poetiškai tariant, skausminga prarasto Dievo tema.

Dramos teatrai vis dažniau kviečia į spektaklius, kurie linksmina publiką. Bet kodėl režisieriai vis dar drovisi kurti atvirai pramoginį vaidinimą? Per komedijos premjerą publika linksminasi, o kritikai ilgisi teatro meno.

Supiesi savo sąžinės sūpuoklėse. Kaltės atleidžiamos tik tada, kai pajėgi atleisti sau pats.

Reklamos ir žiniasklaidos sukurtas Oskaro Koršunovo „Hamleto" ažiotažas premjerą pavertė įvykiu, kuriame nebeliko jokios paslapties, atradimo džiaugsmo, taip laukiamos nuostabos susidūrus su netikėta režisieriaus interpretacija. Ir vis dėlto...

Koršunovas yra atidus režisierius-interpretatorius, o čia – ir pavyzdinis iliustratorius. „Hamlete“ jis išdėsto tolygias teksto perskaitymo versijas, t.y. iš esmės palikdamas mums atverstą Shakespeare‘o knygą.

Šiandienis Elsinoras Koršunovui ir jo Hamletui susiskliaudžia ties juoda vaidybos aikštele - ne geografinė vieta, istorinis laikas, netgi ne tiek šekspyriška fabula, o teatras tampa Hamleto veiklos arena ir spąstais, kuriais jis nori pagauti artisto sielą.

„Hamletą“ Koršunovas kuria kaip saviieškos per teatrą ir teatre dramą. Jis tiria, kiek gali teatro veidrodžiai žmogaus gamtą išviešinti taip neiškreiptai, kaip „Pelėkautai“ išviešino karaliaus Klaudijaus kaltumą.

Režisieriaus Oskaro Koršunovo sukurtas „Hamletas“ – nepaprastai asmeniškas spektaklis. Tačiau jame telpa tiek daug nuorodų į mūsų laikus, kad visas tris valandas publika turi įtemptai dirbti.

Vargu ar teatras tyčia nusprendė prikelti praeitį su nostalgijos nata tuo metu, kai vis mažiau yra gyventojų, teigiančių, kad „sovietmečiu buvo geriau“. Bet būtent šį sezoną net keletas spektaklių išdavė norą sugrąžinti į teatrų sales anuos laikus.

Nacionalinis dramos teatras mėgsta nuomoti salę vakarėliams, bet kartais čia įvyksta ir pagal nacionalinės literatūros kūrinį pastatyto spektaklio premjera. Tarkime, „Saulėtos dienos“ pagal A.Škėmą.