„O ką pasakyti apie dainuojantį balsą...? Arija skrajoja garsinėje erdvėje, ieškodama kūno, į kurį galėtų įsikūnyti“, - intriguoja kūrėjai.

Kaip pasiekti esmę ir savo savastį, ar ji iš viso egzistuoja? Kiek tie „žiaurūs“ žmonės savyje turi gėrio? Iškyla tapatybės klausimai ir išsibalansuoja tai, kas vadinama „aš“,

Toliau - labai skirtingos, bet „instaliacijos“ terminą nešiojančios premjeros - „Olympian Machine“ ir „Honey, Moon!“.

Spektakliui aktorės pasitelkė siaubo pasakas ir lietuviškas sakmes, užrašytas Jono Basanavičiaus bei Norberto Vėliaus.

Nagrinėjamos Panevėžio miestui aktualios temos, susijusios su istoriškai susiklosčiusiu įvairialypiu miesto socialiniu ir kultūriniu identitetu.

Kūrinio erdvė persmelkta ne tik jūrinio klimato, veikėjai planuoja nuplaukti į kitame krante esantį švyturį, todėl laukia gero oro.

Svarbu ne tik siekti aukščiausios meninės kokybės - mąstėme apie bendrą žanro ekosistemą.

„Kalės vaikai“ nukelia į XVIII amžiaus Mažąją Lietuvą, pietvakarinę etnografinės Lietuvos dalį, kuri tuo metu buvo pavaldi Prūsijai.

Ar jums neprimena beprotnamio gyvenimas, kuriame kaukės keičiasi greičiau negu oras?

Nėra teksto, bet labai daug įspūdingo vaizdo, judesio, klounados, šiuolaikinio cirko elementų. Nesislepiame už širmų, veikiame scenoje, ne vaidiname, o žaidžiame.

Eilėraščiai - tai patirtis. Reikia daug išgyventi, pragyventi, išbandyti, pralaimėti, nugriūti, atsikelti, kad tas eilėraštis susikurtų.