Kartais sunkiausia būna ne išversti turinį, o perteikti raišką. Gera metafora kartais būna taip susijusi su autoriaus gimtąja kalba, kad vertėjui nusvyra rankos. Nepakeliamai sunku versti, kai visas veikalas paremtas viena išplėtota metafora, kuri „priešinasi", verčiama į kitą kalbą.
Nedaugelis Lietuvos teatrų gali pasigirti savo repertuare turį tokių spektaklių, kuriuos pamatę žiūrovai tuoj pat nekantrauja pranešti kitiems: „Skubiai privalote tai pamatyti - jūs ir jūsų vaikai!" O Kauno valstybiniame lėlių teatre toks spektaklis tikrai yra...
Įtraukti vaikus į spektaklio veiksmą pasirodė vienas sėkmingiausių sprendimų. Priešingai negu suaugusieji, vaikai dalyvauja natūraliai, jie nekuria personažų, greičiau žaidžia negu vaidina.
Po pragaro – į „Rojų“. Tegul jis mus išgano, apšlaksto marių purslais, įsileidžia į savo šviesų tyrus, ir nebeskaičiuokime, kam reikėjo tiek taurių, puodelių, virvių ar karolių, kad tik visa tai būtų pateisinta ne ataskaitų lapuose, o mūsų atsiskaitymo valandą.
Mazūras nesilaikė sovietmečiu nustatytų repertuaro sudarymo taisyklių, nepaisė Kultūros ministerijos perspėjimų, vidinėmis kaimo šaknimis, skverbėsi mitologijos link, buvo priartėjęs prie lenkų avangardo – didžiojo Kantoro teatro.
Pamėgau daryti retrospektyvas pati sau: kompiuteris, Google, youtube, menininko pavardė – ir neriu. Menininkas, kuris tau toks svarbus, ir kuris atrodė taip toli ir aukštai, dabar atsirado greta.
Šaligatvis – ir savotiška privilegija iš šalies žvelgti į pagrindinės juostos eismą, greitį, mašinų madas ir kitokį meinstrymą. Apie sausio teatrą, lendantį iš scenos, knygų, bukletų.
naujienų prenumerata 